170. Devil

Devil / Šėtonas (2010) (JAV)
Režisierius: John Erick Dowdle
Vaidina: Chris Messina, Logan Marshall - Green, Jenny O'hara, Bojana Novakovic, Bokeem Woodbine, Geoffrey Arend, Matt Craven ir kt.
Žanras: Siaubo, Mistinis, Trileris
Trukmė: 80min
Vertinu: 1/4

Dar tokio nuobodaus ir nesąmoningo siaubo filmo nemačiau tikriausiai. Aš nemėgstu siaubiakų žiūrėt apskritai, o dažniausiai tai esu per didelė bailė jiems, na bet šis nė šiurpulio nesukėlė. Šį žiūrėjom vakare, tamsoje, bet vistiek nė kiek neišsigandom.

Grupelė žmonių įstringa dangoraižio lifte. Tada ten prasideda dėtis baisūs ir nepaaiškinami dalykai, nes vienas iš jų yra šėtonas.

Na kvailokas filmas. Nors jis toks dar neatrodė, tačiau jau einant į pabaigą, kai prasidėjo kas, kodėl ir kaip, tai net juokas paėmė. Koks filmas be religingo meksikiečio, kuris žino viską, koks filmas be detektyvo, kurio šeima žuvo autoavarijoje? Na, patiko nebent tai, kad veiksmas vyko ankštoje lifto patalpoje, vis ne būrys turistų miške. Bandyta ant visų mėtyti įtarimus, kad kiekvienas gali būti tuo šėtonu.

Neturiu ką daug pasakyti, nes buvo tikrai nuobodoka. O pabaiga dar labiau viską sugadino. Atrodo čia pridėta ir to ir ano, bet niekas neturi normalaus ryšio. Filmo mintis sako, kad žmogus veiksmai patys jį priveda prie pragaro, taigi pasirodo tie penki žmonės buvo nedori todėl ten ir pateko. Štai, aptikome siaubiaką su moralu!

Žodžiu, žiūrėti galima, bet visai nebūtina.

169. Revolutionary Road

Revolutionary Road / Nerimo dienos (2008) (JAV, Didžioji Britanija)
Režisierius: Sam Mendes
Vaidina: Kate Winslet, Leonardo DiCaprio, David Harbour, Kathryn Hahn, Zoe Kazan, Michael Shannon, Dylan Baker ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 119min
Vertinu: 4/4

Vakar pažiūrėjau dar vieną režisieriaus Sam Mendes, American Beauty autoriaus, filmą su nemirtingaja Titaniko porele Kate Winslet ir Leonardo Dicaprio. Iš tikrųjų vien dėl šių dviejų aktorių tikėjausi gero filmo. Na, o jo tematika išties panaši kaip ir tame pačiame American Beauty - savęs paieškos, užsistovėjęs gyvenimas, žmonės palaidoję savo svajones ir bijantys ar net neplanuojantys jų siekti. Ką rinktis: saugų, aprūpintą gyvenimą ir dirbti darbą, kurio negali pakęsti, o gal nerti į nežinomybę, išskristi į kitą šalį ir bandyti įgyvendinti tai, ką visada norėjai?

Filmo veiksmas vyksta 1955 - aisiais, viename Konektikuto rajone, kur gyvena Eiprilė ir Frenkas. Abu jie mato, kad gyvena ne taip kaip nori, todėl nusprendžia išvykti į Paryžių, kur tikisi išspręsti tiek santykių problemas, tiek pradėti gyventi iš tikrųjų. . Tačiau pasakyti daug paprasčiau, negu padaryti. Iškyla įvairių kliūčių, kurios apsunkina išvykimą bei liepia rinktis. Paryžius tampa ta viltimi, padėsiančia išbrįsti iš gyvenimą apėmusios nykumos.

Jau ne kartą man pakliūva pažiūrėti filmą, kuris pernelyg akivaizdžiai atitinka to meto mano vidinį gyvenimą. Arba tiesiog matau tai, ką noriu matyti. Dabar pati jaučiuosi lyg stovėčiau kryžkelėje ir turiu padaryti sprendimą, kuris lems mano tolesnį gyvenimą. Tačiau aš kaip ir filmo herojai, lyg ir žinau ko noriu, bet ir bijau, spėlioju, svarstau, bet niekaip neprieinu to sprendimo, kuris mane tenkintų ir va ta nežinomybė siaubingai kankina. Nors manęs nekamuoja šeimyninės problemos, nes paprasčiausiai savo šeimos dar neturiu, bet filmas vistiek pasirodė toks artimas, kaip ir American Beauty, atrodo, kad filmas supranta kaip jaučiuosi ir perteikia mano mintis, nors ir ne tokiu pat pavidalu, bet panašiai.

Žinoma, norisi pagirti ir aktorius, kurių vaidyba kėlė pasigėrėjimą. Gal jau nebesakysiu, kad abu juos įsimylėjus esu, užteks tikriausiai jau. Winslet čia tik cigarečių supešė, kad net suskaičiuot sunku būtų, bet į ją berūkančią žiūrėčiau ir žiūrėčiau, ir žiūrėčiau. O DiCaprio gražus ir talentingas - kaip visada. Ypač man patiko scenos, kuriose jie pykstasi, rėkauja ir daiktus daužo. Tikrai stipru tada būdavo. Lengvai įsivėliau į tas jų santykių peripetijas. Gaila, kad viskas taip baigėsi, ta pabaiga kažkaip nemaloniai nuteikė ir nustebino kiek. Filmas nėra labai linksmas, bet truputį priverčia pamąstyti ar pats nenuvairavai savo gyvenimo į akligatvį.

168. Panic Room

Panic Room / Panikos kambarys (2002) (JAV)
Režisierius: David Fincher
Vaidina: Jodie Foster, Forest Whitaker, Kristen Stewart, Jared Leto, Dwight Yoakam ir kt.
Žanras: Trileris
Trukmė: 112min
Vertinu: 3,5/4

Jau net nežinau kiek kartų matytas šis filmas, bet vakar kai rodė jį per TV dar kart, neatsilaikiau ir pažiūrėjau. Tikriausiai kokį.. trečią / ketvirtą kartą? Bet man jis kaskart vis vien įdomus ir vis vien patinka.

Praėjus ne daug laiko po skyrybų moteris ir jos dukra nusiperka namą. Jau pirmą naktį po atsikraustymo į jų namus įsilaužia trys plėšikai. Jos pasislepia panikos kambaryje - kambaryje į kurį įsilaužti neįmanoma.

Taip, žiūrėdama dabar pastebėjau ir kvailų dalykų ir nelogiškų vietų, ir banalybių.. Norint prikibti galima prie daug ko, didžiausias kablys, tai kokia prasmė pirkti keturių aukštų vos ne pilį jei gyventi žadat tik dviese? Atrodo, kad filmas kiek neatidirbtas, nenušlifuotas, nes bežiūrint pastebi vienokias ar kitokias smulkmenas, kurių realybėj neturėtų būti. Šįkart ir patys charakteriai man kažko tai kliuvo, kažkokie plokšti atrodė, Jared Leto tai tipinis blogiukas su savo prašmatnia šukuosena arba Jodie Foster, motina, tuoj išprotėsianti iš meilės savo vaikui.  Tačiau nepaisant to, įtampa išlaikyta iki pat paskutinių minučių. Ir įdomu man buvo absoliučiai nuo pat pradžių iki pat pabaigos. Šiaip kažkaip man sunku kalbėt apie filmus, kuriuos jau ne kartą mačiau, šio per daug peikt negaliu, nes atrodo, kad išduosiu savo vaikystės simpatijas.

167. Lost in Translation

Lost in Translation / Pasiklydę vertime (2003) (JAV, Japonija)
Režisierė: Sofia Coppola
Vaidina: Bill Murray, Scarlett Johansson, Giovanni Ribisi, Catherine Lambert, Anna Faris ir kt.
Žanras: Drama
Trukmė: 104min
Vertinu: 4/4

Padariau poros dienų pertrauką nuo filmų (vaje, kokia ilga pertrauka!) ir grįžtu, štai su šiuo, Sofios Coppolos filmu (už scenarijų ji gavo oskarą, beje). Ir žinot, man jis labai patiko, patiko labiau negu tikėjausi prieš peržiūrą. Filmas pasakoja istoriją apie du žmones atsitiktinai susitikusius viename Tokijo viešbutyje ir po truputį susidraugavusius. Pagrindinius vaidmenis atlieka Bill Murray (už savo vaidmenį buvo nominuotas oskarui) ir tada dar devyniolikmetė Scarlett Johansson. Bobas (B. Murray) anksčiau aktyviai besifilmavęs holivude, dabar reklamuoja viskį, o Šarlotė (S. Johansson) neseniai baigė studijas ir nežino ko nori iš gyvenimo ir ką turėtų jame veikti, o į Tokiją atvyko su savo vyru, kuris nuolat pasinėręs į darbą ir palieka ją vieną laukti viešbučio kambary.

Man labai patiko, kad viskas vyko Japonijoje. Nė kiek neįpareigojanti aplinka, kurioje niekas tavęs nepažįsta, aplinka, kurioje gali pasijusti laisvas. Hm, tikriausiai skaitant tai ką dabar rašau, atrodo, kad kloju pamatus prieš pranešdama apie kažkokį filme įvykusį romaną. Ne, tokio nebuvo. Nors amžiaus skirtumas tarp pagrindinių veikėjų ir nemažas, jie kaip sakant, jau nebetinka vienas kitam į porą, o ir abu įsipareigoję, tačiau šiais laikais jau niekas nebestebina. Taigi, jie tiesiog tapo draugais. Be jokių įtartinų poteksčių. Tai va, ir man tai tikrai patiko, buvo malonu, jauku ir miela žiūrėti. Jokių bandymų padaryti įspūdį, tiesiog paprastas, nuoširdus bendravimas, pasidalinimas savo nuogąstavimais, problemomis, mintimis. Jau per gerklę lenda tie romantiniai filmai su dažnai neįtikėtinais ir dažniausiai neįtikinamais meilės romanais. O čia buvo daug geriau, ir tiesą sakant įdomiau, nors ir nebuvo tos būtent romantinės meilės.

Nėra čia sunki drama, mane filmas nuteikė gana optimistiškai, po jo jaučiausi labai gerai. Ne vienoje vietoje jei nepasijuokti, tai bent jau nusišypsoti galima drąsiai. Iš pernelyg pažįstamų gyvenimiškų situacijų, o ne iš vien numesto kvailo bajerio.

Puikus filmas apie atrastą artimą sielą.

P.S. Koks gražus filmo pavadinimas! Tiek originalus, tiek angliškas. Juk taip?

166. Martha Marcy May Marlene

Martha Marcy May Marlene / Marta Marsi Mei Marlen (2011) (JAV)
Režisierius: Sean Durkin
Vaidina: Elizabeth Olsen, John Hawkes, Christopher Abbott, Brady Corbett, Hugh Dancy, Sarah Paulson, Maria Dizza ir kt.Žanras: Drama, Trileris
Trukmė: 102min
Vertinu: 4/4

Šiandien pažiūrėjau filmą tokiu pavadinimu, kurį tardamas gali liežuvį nusilaužti. Debiutinis režisieriaus Sean Durkin pilnametražis filmas, palikęs man gana gerą įspūdį. Tiesą sakant, iki šio filmo net nežinojau, apie garsiųjių Olsen dvynių jaunesniosios sesers Elizabeth egzistavimą. Bet šiame filme save ji parodė su trenksmu.   Martha Marcy May Marlene yra tik antras jos bandymas vadinti kine (pirmas vaidmenį ji atliko juostoje Silent Hill).

Po pabėgimo iš slaptos sektos, Marta (E. Olsen) nebėra tokia kokia buvo. Ją kamuoja skaudus prisiminimai, košmarai, pasireiškia panikos priepuoliai ir apima paranoja. Martos sesuo nesupranta jos apatiško ir kartais nepaaiškinamo elgesio priežasčių ir tarp jų buvusi praraja vis didėja.

Filmas kupinas psichologinės ir emocinės įtampos, kurią, rodos, gali užčiuopti. Jaunosios Olsen vaidyba tikrai įstabi, manau puikiai perteikė visas tas emocijas, mane ji labai nustebino. Tas pasimetimas, sutrikimas, vidiniai prieštaravimai, ar tikrai tai kuo užsiima toji sekta yra teisinga. Nenustebsiu jeigu ji padarys tikrai puikią karjerą. Visą laiką tvyro tokia keista, baimės atmosfera ir tai labai persidavė. Ne kartą pagavau save įsitempusią, su nuojauta, kad gerai čia nesibaigs.

Jeigu dar kalbėti apie tą sektą, tai jos lyderio Patriko vaidmenį atliko John Hawkes. Atradau jį filme Vinterio kaulai. Patinka man šis aktorius, čia taip pat sukūręs labai įsimintiną ir stiprų personažą, kuris nors ir nėra teigiamas, tačiau savaip traukiantis. Grynai toks, paskui kurį eina žmonės.

Filmo pabaiga gal ir palieka neaiškumo ir neapibrėžtumo jausmą, tačiau šiuo atveju man ji visai tiko ir patiko. Jeigu ši juosta ne tobula, tai tikrai arti to. Rekomenduoju pasiilgusiems tikrai geros vaidybos.

165. Detachment

Detachment / Atsiskyrimas vardan išlikimo (2011) (JAV)
Režisierius: Tony Kaye
Vaidina: Adrien Brody, Marcia Gay Harden, James Caan, Christina Hendricks, Lucy Lu, Blythe Danner ir kt.
Žanras: Drama
Trukmė: 97min
Vertinu: 3.5/4

Taip, jau visai filmų manija apėmė, bet reikia tik džiaugtis, kad dar laiko turiu jiems, nes kaip žinia, tuoj prasidės, bent jau man, nelaukiami mokslai. Ta proga, filmas apie tai.

Tikriausiai nesurastume kito tokio liūdno veido aktoriaus kaip Adrien Brody. Atrodo, kad kiekvieną minutę jis viduje kovoja kažkokią kovą.. Šis filmas kaip tik jam, liūdnas ir slogus. Filmas pristatomas kaip drama apie pavaduojantį mokytoją, kuris keliauja iš vienos mokyklos į kitą, kai tuo metu prireikia mokytojo, o jo nėra. Ir  vienoje mokykloje jis užmezga artimesnį ryšį tiek su mokiniais, tiek su mokytojais. Šis aprašymas parodo tik viršūnėles, kaip sakoma. Šis filmas ne tik apie mokytojo ir mokinių santykius, jis daug ką aprėpia, jis ir apie siaurą visuomenę, apie mūsų kartais iškreiptas vertybes, iškrypusį suvokimą, apie mūsų bukėjimą, tarpusavio nesusikalbėjimą, apie vidinį skausmą, kurį patiria kiekvienas savo chaotiškame gyvenime ir nežino kaip su tuo susitvarkyti. Ir iš tikrųjų, mokykla yra tokia svarbi stotelė mūsų gyvenimo kely, ir kartais ji pridaro daugiau žalos, vietoj to, kad sutvirtintų stuburą, padėtų suvokti ir apsispręsti, nukreiptų, padėtų. Čia vaizduojama mokykla, kurioje sumesti tie probleminiai mokiniai, su kuriais būna daugiausia vargo ir kurie tik ir laukia progos padraskyti mokytojams akis. Tačiau juk ne vien tokiose mokyklose yra tokių problemų. Visi mes patiriam nuobodulį sedėdami pamokose, kai jauti, kad mokytojui ant tavęs nusispjaut, daugeliui mūsų nesinori nieko daryti, nieko neįsivaizduoti ar kurti, nes ir taip visko pilna aplink ir viską gali gauti padėta ant lėkštutės. Tikiu, kad tokį protą, sudominti kažkuo yra ypač sudėtinga. Žodžiu, kuo daugiau kapstau, tuo daugiau visokių minčių išlenda.

Įsimintina kinematografija, kažką panašaus teko matyti filme We Need to Talk About Kevin, ta simbolika, tiesiog kai vaizdas pasako daugiau nei žodžiai. Paskutinė scena, kai jis skaito klasei knygą, itin įsiminė. Garso takelis, kuriame pagrinde girdisi pianino garsai, dar labiau sustiprino tą liūdesį, tą sunkumą bežiūrint filmą. Liūdesio čia tiek daug, taip ir jauti kaip jis slegia tave. Henrio (A. Brody) gyvenimas sunkus ir jis pats apsunkęs nuo to svorio.

Man pačiai buvo įdomesnė ta jo gyvenimo dalis, kuri nevykdavo mokykloje. Tie santykiai su jauna prostitute, kurią jis priglaudė, jo praeitis. Geras filmas, greit susižiūrėjo, tačiau kai kurias scenas žiūrėdama patirdavau atmetimo reakciją. Nors ir gerai sukaltas, bet aš vistiek jaučiu skersvėjį. Bet meilės Adrien Brody dar neišsižadėsiu.

164. Kingdom of Heaven

Kingdom of Heaven / Dangaus karalystė (2005) (JAV, Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija, Marokas)
Režisierius: Ridley Scott
Vaidina: Orlando Bloom, Liam Neeson, Eva Green, David Thewlis, Michael Sheen, Nathalie Cox, Kevin McKidd ir kt.
Žanras: Karinis, Istorinis, Veiksmo, Nuotykių
Trukmė: 144min
Vertinu: 2/4

Nusprendžiau ir po Ridley Scott filmus panardyt, kadangi esu mačiusi tik Gladiatorių. Pasirinkau šį dėl to, kad jis istorinis, turiu silpnybę tokiems senoviškiems filmams, su riteriais, mūšiais ir princesėm bokštuose. O šis, net ir su tokiais aktoriais kaip Liam Neeson ar Orlando Bloom, nebuvo labai įsimintinas, įdomus ar pritrenkiantis. Orlando Bloom, kurio vaidmuo čia turėjo driokstelt parako, tebuvo mažiukas degtukas miške. Nesižiūri jis man kaip karo vadas, sakykit ką norit.

Pas paprastą kalvį Balianą (O. Bloom) apsilanko riteris Godfrydas (L. Neeson) ir prisipažįsta esąs jo tėvas. Jiems kartu bekeliaujant į Jaruzalę mūšyje Godfrydas sužeidžiamas ir prieš mirtį įšventina Balianą į riterius ir prisaikdina ištikimybę Jaruzalei ir jos karaliui kare su muslumonais.

Taigi Orlando Bloom personažas man labiausiai ir nepatiko. Jis tiesiog buvo ne didvyriško tipo, kažkuo nepatiko, nesukūrė tos atmosferos aplink save. Viskas jam ėjosi kaip iš pypkės, nu tikras šaunuoliukas, nieko nepridursi. Ir mano nuomone per daug jis buvo herojiškas, per daug nerealus.  Taip pat nepatiko ta pompastika ir nenatūralumas veikėjų žodžiuose. Taip, gal ir norėta padaryti didingą istorinį epą, bet man atrodo, kad kažkas čia nepavyko. Aplinka ir atkurtam laikmečiui neturiu ko prikišti, atmosfera buvo puiki, kol kas nors nepradėdavo kalbėti, kovos scenos taip pat kokybiškos ir dažniausiai įdomios. Tarp personažų nebuvo chemijos, nejaučiau jokio jausmo žiūrėdama šį filmą. Net prasukti buvo noras. Tikėjausi, kad Liam Neeson užveš filmą, bet deja, mirė jis per pirmą pusvalandį. :(

163. Zodiac

Zodiac / Zodiakas (2007) (JAV)
Režisierius: David Fincher
Vaidina: Jake Gyllenhaal, Robert Downey Jr., Mark Ruffalo, Anthony Edwards, Brian Cox, John Carroll Lynch, Elias Koteas ir kt.
Žanras: Kriminalinis, Drama, Istorinis
Trukmė: 157min
Vertinu: 3.5/4

David Fincher jau yra sukūrę panašaus pobūdžio filmą - Se7en, kuriame taip pat ieškomas paslaptingas žudikas, o tyrimas tampo anaiptol ne lengva užduotimi. Zodiac remiasi tikra byla, kuri realybėje, deja, vis dar nėra išaiškinta. Šis faktas kaip tik kaitina vaizduotę ir kelia smalsumą, kas per žmogus tas Zodiakas, kad net talentingiausi policininkai ir tyrėjai nesugebėjo išaiškinti jo paslapties.

Kiek teko skaityti internete, filmas labai arti realybės. Tokios pat pavardės, vietovardžiai, laikmetis, panašios žmogžudystės, įvykių seka, laiškų turinys. Rodomas ilgas ir sekinantis policijos tyrimas. Iš tikrųjų, pažiūrėjus šį filmą, galima dar kartą įsitikinti koks sunkus yra policijos darbas, reikia išniukštinėti ir ištirti absurdiškiausias versijas, išnarstyti menkiausias smulkmenas, bandant rasti kokį kabliuką. Iš tikrųjų daug painiavos, pabaiga man pasirodė nepakankamai aiški ir prigęsusi.

Kalbant apie aktorius, tai man jie nė kiek nekliuvo, nebent Jake Gyllenhaal savo lakstymu ir vaikišku užsidegimu išnarplioti tokią bylą. Na, kuo daugiau pažiūriu filmų su Robert Downey Jr., tuo labiau pamatau kokie jo panašūs, arogancija dvelkiantys vaidmenys. Mark Ruffalo man taip pat patiko, tikras detektyvas, realistiškai žiūrintis į situaciją, perteikė savo vaidmenį puikiai.

Apskritai, filmas paliko neblogą įspūdį. Mėgstu detektyvines istorijas, kriminalinių filmų taip pat neignoruoju, ši, mano manymu, nepaprasta, ilgas ir sekinantis tyrimas, nenustebčiau jei ir po peržiūros jaustumėtės išsunkti. Įdomus, tik kartais tą įdomumą nusodindavo tas ištęstumas ir monotoniškas veiksmas. Bet man patiko.

162. The Avengers

The Avengers / Keršytojai (2012) (JAV)
Režisierius: Joss Whedon
Vaidina: Robert Downey Jr., Scarlett Johansson, Chris Evans, Mark Ruffalo, Jeremy Renner, Tom Hiddleston, Samuel L. Jackson, Paul Bettany, Gwyneth Paltrow, Clark Gregg, Chris Hemsworth, Cobie Smulders ir kt.
Žanras: Veiksmo, Trileris, Sci-Fi
Trukmė: 143min
Vertinu: 3/4

Pagaliau ir aš pamačiau šį filmą dabar esantį ant bangos. Tikėjausi, kad bus kažkoks epic vaizdelis. Iš dalies toks ir buvo. Visa galva praaugęs eilinius superherojų filmus, tuo, kad čia jų ne vienas: Halkas, Kapitonas Amerika, Geležinis žmogus, na ir dar pora ne tokių žinomų. Jie suburia savo jėgas prieš blogį, šiuo atveju Toro brolį Lokį, kuris užsimanė pavergti žmoniją.

Filmas man patiko tuo, kad savo superherojams pridėjo daugiau spalvų, charizmos, ko pasigesdavau tam pačiam Žmogui Vore (tiesa šių metų filmo dar nemačiau, gal ir geresnis) įpynė humoro. Apie Geležinį žmogų nė kalbėt nereikia, nerealus personažas. Net ir tas blogiukas buvo labai šarmingas, kai pagalvoji, tai ai, gal ir valdyk tu tą žmoniją, negaila juk. :D Aišku nebuvo apsieita ir be perdėto heroizmo ir be banalybių, ir be nuspėjamo siužeto, na bet kitaip tokio filmo ir nesukurpsi.

Apie efektus nė kalbėti nereikia, ir taip aišku, kad jie įspūdingi. Tos veiksmo scenos, kai skraido, mušasi, daužosi paprastai nelabai mane domina, tai aš jas viena akim pražiūrėjau. Bet ir tai vienai akiai efektingumo pakako su kaupu. Nujaučiu, kad prijaučiantiems tokiam žanrui čia kažkas tokio, na, o man visai patiko prastumiant laiką. Yra kur akis paganyti.

161. Team America: World Police

Team America: World Police / Būrys Amerika: Drebėk pasauli! (2004) (JAV, Vokietija)
Režisierius: Trey Parker
Įgarsina: Trey Parker, Matt Stone, Kristen Miller, Masasa Moyo ir kt.
Žanras: Animacinis, Veiksmo, Nuotykių, Komedija
Trukmė: 98min
Vertinu: 4/4

Noriu primint, kad filmus vertinu to filmo žanro ribose. Nes manau, daugeliui gali pasirodyti nenormalu, kad tokią iš pažiūros nesąmonę įvertinau maksimaliu įvertinimu. :D Tai va, o čia yra filmas, kuris šaiposi iš visko. Iš Amerikos, iš terorizmo, iš aktorių, iš melodramų ir t.t. Net nepamenu kokį filmą žiūrėdama juokiausi tiek daug.

Tikriausiai visi nors kartą yra matę filmą Beiskrepšis (BASEkelball) arba žiūrėję nors vieną Pietų Parko (South Park) seriją. Tai va, čia yra tų filmų kūrėjų darbas, taip, kad prieš peržiūrą derėtų nusiteikti riebiai juodo humoro ir ironijos dozei. Visą tą dergimąsi labai sušvelnino tai, kad filme vaidina ne žmonės, o lėlės tampomos už virvučių. Kitų atveju tai jau būtų vulgarumo viršūnė. Šiek tiek primena neseniai matytą Diktatorių, nes ir čia paliečiama Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong II tema, ir pasijuokta iš jo tikrai nemažai, o ir apskritai drėbta iš peties.

Kaip jau sakiau, ta lėlių "vaidyba" čia tiesiog puiki. Savo stiklinėm akim ir nenatūraliom išraiškom situacijas, kurios kai kuriuose filmuose turėtų būti dramatiškos, paverčia tiesiog juokingai absurdiškomis. Rekomenduoju tiems, kurie nori skaniai pasijuokti ir nebijo išgirsti kelių(-iolikos) keiksmažodžių. :)

160. 127 Hours

127 Hours / 127 valandos (2010) (JAV, Didžioji Britanija)
Režisierius: Danny Boyle
Vaidina: James Franco, Kate Mara, Amber Tamblyn, Sean Bott ir kt.
Žanras: Biografinis, Drama, Nuotykių
Trukmė: 94min
Vertinu: 3.5/4

Kaip matot pro praėjusio filmo James Franco man truputį užkliuvo už akių. Todėl nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną filmą su juo, filmą, už kuriame sukurtą vaidmeny buvo nominuotas oskarui (kurio, manau, buvo tikrai vertas, bet deja atsirado šiek tiek vertesnių), filmą nuo kurio temos man šiurpsta oda, filmą, kuris pastatytas remiantis neįtikėtina tikra Arono Ralstono istorija. Tiesiog baisu pagalvoti apie tokią situaciją, kurioje esi visiškai vienas ir turi priimti tokius baisius sprendimus.

Niekam nepranešęs apie savo kelionę, Aronas išvyksta į Blue John kanjoną. Jam belaipiojant uolomis, Aronas paslysta ir prisispaudžia ranką didžiuliu akmeniu. Tada prasideda įtemptos kovos dėl išlikimo valandos.
Filmas prasideda nerūpestingai, Aronas lakioja lyg koks drugelis po pievą. Jam tai dar vienas nuotykis, puiki saulėta diena palakstyti dviračiu ir papoškinti fotoparatu. Tik staiga, tiesiogine to žodžio prasme jis įkrenta į didelę bėdą. Bijojau, kad filmas bus nuobodus, nes daugumą laiko ekrane tėra vienas žmogus - James Franco. Kuomet pagrindinis dėmesys nukreiptas vien į tave, reikia pasistengti su įtaiga. Ir man atrodo jis puikiai susitvarkė, perteikė tą kančią, tą beviltiškumą, tą viltį ir galutinį pasiryžimą išgyventi.

Kiti dalykai, kaip filmo apipavidalinimas, vaizdai, spalvos ir garsai, pilnai tiko ir patenkino. Šiek tiek priminė neseniai matytą Lūšnynų milijonierių, kalbant apie patį Danny Boyle braižą, t.y. tokie greiti kadrai, muzika, vaizdų koliažas, spalvų ryškumas. Apskritai, tie netikėti filmavimo kampai, prisiminimų, realybės ir haliucinacijų persipynimai, padarė filmą daug patrauklesnį ir įvairesnį.

Paskutinis filmo pusvalandis buvo sunkus ne tik pagrindiniam veikėjui, bet ir man pačiai. Tos kruvinos scenos išvis negalėjau žiūrėti. Bėgant paskutinėms minutėms prasiveržė kažkur širdies kamputy buvusios emocijos. Buvo ir graudu, ir gera, ir džiugu. Kad pagaliau tai baigėsi, kad pagaliau gera pabaiga.

Man patiko, man jis buvo įdomus, privertė save pastatyti į tokią situaciją, pagalvoti ką aš daryčiau. Tik kažin ar norėčiau dar kart į tai žiūrėti.

159. Rise of the Planet of the Apes

Rise of the Planet of the Apes / Beždžionių planetos sukilimas (2011) (JAV)
Režisierius: Rupert Wyatt
Vaidina: James Franco, Andy Serkis, Freida Pinto, Tom Felton, John Lithgow, Karin Konoval ir kt.
Žanras: Veiksmo, Drama, Sci-Fi
Trukmė: 105min
Vertinu: 3/4

Norom nenorom prieš peržiūrą lyginau šį filmą su tūkstantį kartų matyta T. Burtono Beždžionių planeta. Maniau, kad galbūt čia koks tęsinys ar kažkoks panašaus pobūdžio filmas. Ir ką gi pamačiau ir akyse šviesiau pasidarė, kaip sakant. Nieko jie bendro neturi, nebent beždžiones, kurios net nėra labai panašios. Bet užteks kalbėti apie Burtono filmą, kurį mačiau labai seniai ir vaiko akimis jis man atrodė puikus, nežinau kaip būtų dabar.

Visų pirmą akį patraukė čia vaidinantys tokie aktoriai, kaip James Franco (iš Spidermen filmų), Tom Felton (iš Poteriados) ar Freida Pinto (Iš Lūšnynų milijonieriaus). Iš pastarosios čia didelio aktorinio pasirodymo čia nereikia tikėtis, ji tik gražus priedas, na ir šiaip, kaip filmas be meilės (bet neišsigąskit, jo čia nėra daug). Siužetas sukasi apie mokslininką vardu Vilas, jis bando sukurti vaistą nuo Alzhaimerio ligos, kuria serga jos tėvas (na kaip gi be to), o bandymus atlieka su beždžionėmis. Kartą viena beždžionė išsiveržia ir viską išdaužo todėl ją nušauna. Vėliau paaiškėja, kad ji turėjo jauniklį, kurį slėpė ir Vilas pasiima jį globoti. Nors atrodė, kad tai bus laikina, tačiau atsitinka priešingai. Cezaris (tas beždžioniukas) parodo ypatingus proto sugebėjimus, be to jie prisiriša vienas prie kito. Vietomis taip ir norisi atsidūsti ir pasakyti, ak, kaip miela, noriu beždžionės. Beje, dramos elementų čia nemažai. Beždžionėms ne šiaip užeina kažkoks pasiutimas, tai suplanuotas, žmonių veiksmų iššauktas padarinys.

Efektai tikrai puikūs, net sunku atskirti, kad tai netikra. Pavyzdžiui, mano mama ir sesė su kuriomis žiūrėjau filmą, net ėmė samprotauti, kaipgi čia padaro, kad beždžionės taip elgtųsi. :) Tai va, efektai tikrai privertė išsižioti, veiksmo antroje filmo pusėje atsiranda daugiau ir įdomesnio, todėl ant galo užmigti jau neįmanoma. Filme nemaža visokių siužeto vingių, todėl norėdama pasakyti esmę, rizikuoji išpliurpti daug nereikalingų detalių.

Tikrai geras veiksmo ir sci-fi mišinys, daug efektingų vaizdų. Vertinčiau netgi puikiai, jeigu ne tos klišės neleidusios visai pasinerti į filmą.

P.S. 2014 metais tas pats režisierius žada šio tęsinį - Dawn of the Planet of the Apes.

\

158. Café de Flore

Café de Flore (2011) (Kanada, Prancūzija)

Režisierius: Jean-Marc Vallée

Vaidina: Vanessa Paradis, Kevin Parent, Evelyne Brochu, Marin Gerrier, Alice Dubois, Hélène Florent ir kt. 

Žanras: Drama, Romantinis

Trukmė: 120min

Vertinu: 3.5/4

Šįkart prancūziška drama, sukurta režisieriaus, kurio vieną filmą jau teko matyti. Tai buvo filmas apie karalienę Viktoriją. Tačiau šis filmas visokiais rūmais ir gražiais apdarais nė nekvepia. Cafe de Flore yra istorija apie beatodairišką meilę, apie bejėgiškumą, apie prisirišimą, apie baimę, apie skausmą. Tiesiog apie žmogiškus, visiems artimus ir žinomus jausmus, tokius, kurie neduoda ramybės ir ima kamuoti, kurie karts nuo karto apsigyvena kiekvieno širdyje. Jautrus ir subtilus filmas, vietomis privertęs mane susigraudinti, ar pajusti, kad tuoj pritrūksi oro dėl scenos grožio. 

Tos dvi valandos prabėgo labai greitai, nors filmas ir lėtokas, scenos sumaišytos, pirmą pusvalandį sunku susigaudyti, bet mano patarimas būtų tiesiog mažiau galvoti kas, kur, kaip, mažiau laukti kol filmas tave nustebins ar priblokš, o tiesiog atsijungti ir pasimėgauti filmų, jame skambančia muzika, kuri tikrai pamalonina ausis ir dėl to kelios dainos neabejotinai keliaus į mano grojaraštį. 

Filmo metu pasakojamos dvi istorijos, viena vyksta mūsų dienomis, kita septyniasdešimtaisiais. Ta senesnė istorija apie vienišą motiną ir jos  meilę ir atsidavimą savo vaikui sergančiam dauno sindromu mane iškart pavergė. Žakliną vaidino prancūzų aktorė Vanessa Paradis. Su ja buvau mačiusi vieną filmą - L'arnacoeur (Heartbreaker) ir manau, kad būtent Cafe de Flore ji atsiskleidė ryškiau. Jos ir Loreno ryšys buvo toks artimas, tvirtas. Tiesiog žiūrėti buvo malonu ir šilta. Įdomu ir tai, kad filme vaidina tikri vaikai sergantys ta liga, todėl ta vaidyba atrodė tokia natūrali ir realistiška. Pradinėje klasėje, kartu su mumis mokėsi viena tokia mergaitė. Ir kartais ji pasidarydavo truputį neprognozuojama ir velnių gaudavom nuo jos, todėl sveikinu režisieriaus pasirinktą sprendimą dirbti su tokiais vaikais.

Taigi, kita istorija yra apie iš pirmo žvilgsio laimingą vyrą Antuaną, tačiau širdyje jis kankinasi dėl įvairių dvejonių ir kaltės jausmo. Žiūriu, žiūriu, ir galvoju, na tai koks gi tas ryšys tarp šių dviejų istorijų? Pasirodė, kad abiejų istorijų veikėjai ima stotis į panašias pozicijas, tačiau to kas paaiškėjo aš visai nesitikėjau. Na taip, tai kiek nerealu, kad netiki tokiais dalykais. Nors kita vertus gal tokia pabaiga ir tvirčiau viską surišo į vieną. Na, tiesą sakant iki galo neapsisprendžiu kaip reaguoti, nes viskas persikėlė lyg ir į kitokį lygmenį.. Platesnį...

Rekomenduočiau norintiems ramybe, intymumu, artumu dvelkiančio filmo. 

P.S. Čia yra visų filme skambėjusių dainų grojaraštis, jeigu norite pasiklausyti.