127 Hours / 127 valandos (2010) (JAV, Didžioji Britanija)Režisierius: Danny Boyle
Vaidina: James Franco, Kate Mara, Amber Tamblyn, Sean Bott ir kt.
Žanras: Biografinis, Drama, Nuotykių
Trukmė: 94min
Vertinu: 3.5/4
Kaip matot pro praėjusio filmo James Franco man truputį užkliuvo už akių. Todėl nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną filmą su juo, filmą, už kuriame sukurtą vaidmeny buvo nominuotas oskarui (kurio, manau, buvo tikrai vertas, bet deja atsirado šiek tiek vertesnių), filmą nuo kurio temos man šiurpsta oda, filmą, kuris pastatytas remiantis neįtikėtina tikra Arono Ralstono istorija. Tiesiog baisu pagalvoti apie tokią situaciją, kurioje esi visiškai vienas ir turi priimti tokius baisius sprendimus.
Niekam nepranešęs apie savo kelionę, Aronas išvyksta į Blue John kanjoną. Jam belaipiojant uolomis, Aronas paslysta ir prisispaudžia ranką didžiuliu akmeniu. Tada prasideda įtemptos kovos dėl išlikimo valandos.
Filmas prasideda nerūpestingai, Aronas lakioja lyg koks drugelis po pievą. Jam tai dar vienas nuotykis, puiki saulėta diena palakstyti dviračiu ir papoškinti fotoparatu. Tik staiga, tiesiogine to žodžio prasme jis įkrenta į didelę bėdą. Bijojau, kad filmas bus nuobodus, nes daugumą laiko ekrane tėra vienas žmogus - James Franco. Kuomet pagrindinis dėmesys nukreiptas vien į tave, reikia pasistengti su įtaiga. Ir man atrodo jis puikiai susitvarkė, perteikė tą kančią, tą beviltiškumą, tą viltį ir galutinį pasiryžimą išgyventi.
Kiti dalykai, kaip filmo apipavidalinimas, vaizdai, spalvos ir garsai, pilnai tiko ir patenkino. Šiek tiek priminė neseniai matytą Lūšnynų milijonierių, kalbant apie patį Danny Boyle braižą, t.y. tokie greiti kadrai, muzika, vaizdų koliažas, spalvų ryškumas. Apskritai, tie netikėti filmavimo kampai, prisiminimų, realybės ir haliucinacijų persipynimai, padarė filmą daug patrauklesnį ir įvairesnį.
Paskutinis filmo pusvalandis buvo sunkus ne tik pagrindiniam veikėjui, bet ir man pačiai. Tos kruvinos scenos išvis negalėjau žiūrėti. Bėgant paskutinėms minutėms prasiveržė kažkur širdies kamputy buvusios emocijos. Buvo ir graudu, ir gera, ir džiugu. Kad pagaliau tai baigėsi, kad pagaliau gera pabaiga.
Man patiko, man jis buvo įdomus, privertė save pastatyti į tokią situaciją, pagalvoti ką aš daryčiau. Tik kažin ar norėčiau dar kart į tai žiūrėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą