193. Conviction

Conviction / Nuosprendis (2010) (JAV)
Režisierius: Tony Goldwyn
Vaidina: Hilary Swank, Sam Rockwell, Melissa Leo, Minnie Driver ir kt.
Žanras: Drama, Biografinis
Trukmė: 107min
Vertinu: 8/10

Filmas, paremtas tikra istorija. Filmas apie brolį ir seserį, kuriuos išteka didelė nelaimė. Kenis uždaromas į kalėjimą iki gyvos galvos už moters nužudymą, tačiau jo sesuo tuo netiki. Ji mano, kad Kenis buvo pasodintas per klaidą. Vien dėl to, kad galėtų prieiti prie įkalčių, atnaujinti tyrimą ir išteisinti savo brolį, Betė Ana nusprendžia įstoti į universitetą, baigti teisės studijas ir tapti advokate.

Viso filmo metu domina dvi pagrindinės filmo intrigos: ar Kenis iš tikrųjų įvykdė tą nusikaltimą ir jeigu ne, ar Betei Anai pavyks jį išlaisvinti. Nors iš tikrųjų iš holivudinio filmo kažkokių nerealių staigmenų nelabai tikiuosi. Na ir čia jų nebuvo, viskas susiklostė taip kaip ir maniau (o kaip maniau, tai jūs nesužinosit).
Kenis pasodinamas aštuoniasdešimtaisiais, kai nėra tokių modernių technologijų kaip dabar, nedaromi DNR tyrimai, todėl visišku jo kaltumu nebuvo įmanoma išsiaiškinti. Turėjo daug metų praeiti, kad jo bylą būtų galima atversti iš naujo.

Įdomu, ar realybėje viskas buvo taip pat. Ko gero ne, nes spėju, kad kai kuriose vietose režisierius prikrovė per daug muilo. Stebina toks absoliutus pasitikėjimas savo broliu, toks nerealiai stiprus ryšys, kurį puikiai suvaidino Hilary Swank ir Sam Rockwell. Filmas įdomus, viskas nevyksta pernelyg sklandžiai. Žiūrovas gali ir retkarčiais pasikankinti.

Įdomus filmas, man patiko. Apie tą tikėjimą, kai jau niekas nebetiki, bet tu vis dar tiki. Apie tvirtus brolio ir sesers santykius, bei spragų turinčią teisėsaugos sistemą. Nežinau, kas man šiuo metu darosi, bet pasidariau labai jautri, sugraudino mane šis filmas. Iš tikrųjų šiek tiek subanalintas, bet visai nieko. Rekomenduoju.

188. Blue Valentine

Blue Valentine / Mano liūdna meilės istorija (2010) (JAV)
Režisierius: Derek Cianfrance
Vaidina: Ryan Gosling, Michelle Williams, Faith Wladyka, John Doman ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 112min
Vertinu: 8/10

Jeigu ieškot gražios meilės istorijos per kurią galėtumėt paverkt, tai pasakysiu, kad ne toj pusėj ieškot. Iš tikrųjų ir aš pati ne to tikėjausi prieš įsijungdama šį filmą. Ši juosta yra apie tą kitą meilės pusę. Kai baigiasi gražūs žodžiai, meilės eilės ir serenados po balkonais. Apie tą pusę, kai žmonės nusprendžia apsigyventi kartu, susituokti ir prisidaryti vaikų. Kai drugeliai išskrenda ir užgriūva buities ir panašūs rūpesčiai.

Taigi, filmas ir yra apie vienos poros santykių peripetijas. Nuo meilės iki neapykantos, mes pamatome viską. Ir aistringas meilės akimirkas, ir rietenas bei muštynes.

Filmas labai gyvenimiškas, nes pajauti tus nusibodusius kasdieniškus jausmus. Diną ir Sindę kamuoja jausmai, kuriuos, spėju, jaučia ne viena susituokusi pora. Atrodo, kad sukūrus šeimą susipančioji ir nebegali niekaip savęs išreikšti, nes reikia rūpintis, kad šaldytuvas būtų pilnas ir stogas nekiauras. Atsiranda nuojauta, kad gyveni visai ne taip, kaip norėtųsi, kad atsidūrei akligatvyje. Jie nebėra laimingi. Jausmai atšalę, o galbūt visai išgaravę? Tačiau mažas vaikas neleidžia tiesiog paimti ir nueiti skirtingais keliais, todėl stengiamasi tuos santykius kažkiek, kiek dar įmanoma, išgelbėti. Viso filmo metu lydi ta beprasmybės, beviltiškumo jausena, kasdienybės nykuma, rutina žudanti meilę.

Tiek Ryan Gosling, tiek Michelle Williams dėl vaidybos nieko prikišti negaliu. Beje pastaroji, net oskarui buvo nominuota, kaip geriausia pagrindine aktorė. Abu jie sukūrė ryškius ir dramatiškus personažus, kurių iš ties nė nesinori teisinti. Nes abu jie vienodai susimovę. Nors filmo ir liūdnas ar net kiek tragiškas, kviečiu pažiūrėti, norinčius pamatyti tokią meilę, kurią rečiau rodo holivudiniai filmai. Beje, jeigu patiko šis, siūlau pasižiūrėti ir į kitą panašios tematikos filmą Revolutionary Road su Kate Winslet ir Leonardo di Caprio, kuris bent jau man paliko kur kas didesnį įspūdį.

186. Hævnen

Hævnen / In a better world / Geresniame pasaulyje (2010) (Danija, Švedija)

Režisierė:  Susanne Bier

Vaidina: Mikael Persbrandt, Wil Johnson, Eddy Kimani, William Jøhnk Nielsen, Ulrich Thomsen ir kt.

Žanras: Drama

Trukmė: 119min

Vertinu: 7/10

 Mėgstu skaityti skandinavų rašytojų knygas (Herbjorg Wassmo, Karin Alvtegen, Marianne Freedriksson ir pan.). Tokios knygos kažkuo dūšiai artimesnės, negu amerikiečių ar kokių pietiečių rašytos. (Žinoma, jų negalima nuvertinti, kokių gi perlų ten nebūna.) Todėl pamaniau, kad skandinaviškas filmas man taip pat turėt patikti, juoba, kad tiek išgirtas ir net Oskarą, kaip geriausias užsienio filmas, gavęs.

Filmo pagrindiniai veikėjai tai dvi šeimos, nenuostabu, turinčios savitų problemų. Viena šeima skiriasi, kitoje ką tik mirė žmona ir mama. Berniukai iš šių šeimų susidraugauja, iš Elijaso mokykloje nuolat tyčiojasi, o Kristijanas jį apgina. Taip ir prasideda jų draugystė. Krisitijanas pritvinkęs pykčio, dėl mamos mirties kaltina tėvą. Elijaso tėvas daug keliauja ir retai būna namie. Afrikoje jis gydo žmones pabėgėlių stovykloje.

Iš tikrųjų šį filmą pažiūrėjau jau gan senokai. Kažkaip nekildavo ranka apie jį ką nors parašyti, galvojau, kad palūkėsiu kelias dienas ir galutinai susivoksiu kiek man patiko šis filmas. Na, bet laikas parodė, kad prieš savaitę pamatyti filmo vaizdai greit išlipo iš mano galvos ir juos nunešė vėjas.

Gana gyvenimiškos problemos, tokios kaip vienišumas, širdgėla, išdavystė, atgaila paverčia filmą gana artimu ir maloniu žiūrėti. Išties, tai filmas toks pamuiluotas vietomis pasirodė, kartais kiek perspaustas ar nenatūralus. Na, kad ir Kristijano beprotiška neapykanta tėvui. Kaip ir neturiu ką labai girti, neturiu ir ką peikti. Žiūrėjimo metu buvo ir pakankamai įdomu, ir pakankamai įtraukė. Patiko kaip nufilmuota. Kaip ir tiek.

178. My name is Khan

My name is Khan / Mano vardas Kanas (2010) (Indija)
Režisierius: Karan Johar
Vaidina:  Shah Rukh Khan, Kajol, Kenton Duty, Sheetal Menon ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis, Biografinis
Trukmė: 165min
Vertinu: 3.5/4

Reikia pradėti doroti savo watchlist'ą, nes pastebėjau, kad kai jau pasižymi kokį filmą, tai pasidaro aišku, kad greitu laiko jo nepažiūrėsi.

Apie šį filmą teko girdėti labai daug, visiems jis patiko, visi jį primigtinai siūlo pažiūrėti. Tai filmas, kuris palies kiekvieną.

Rizvanas Kanas serga Aspergerio sindromu, tačiau tai jam nesutrukdo susikurti laimingą gyvenimą. Pasaulį jis suvokia kiek kitaip, pavyzdžiui, nesupranta kodėl žmonės kalba ne tai ką mano iš tiesų. Tačiau vieną rugsėjo 11 - osios dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis, teroristams užgrobus du lėktuvus ir įsirežus į bokštus dvynius. Musulmonai pradedami persekioti, jie užgauliojami ir puldinėjami. Kadangi Kanas taip pat musulmonas, jo laimingas gyvenimas pradeda griūti. Todėl Kanas pradeda kelionę pas Jungtinių valstijų prezidentą tam, kad pasakytų: "Mano vardas Kanas ir aš nesu teroristas".

Filmas man patiko, nes jis aprėpia tiek daug. Rasizmas, religijų skirtumai, tolerancijos stoka, žmogiškumo trūkumas ir t.t. Nereikia vieno ar kelių žmonių dėka nuteisti visos tautos. Juk ir mums patiems, lietuviams, ko gero nemalonu, kad visokiose anglijose ir airijose esam pagarsėję kaip žulikai. Ir kodėl? Nes keli taip pasielgė.

Vienu sakiniu: Kitoks indiškas filmas. Daugeliui patiks ir "sueis", privers pamąstyti apie save ir apie mus supantį pasaulį ir ar mes tikrai norime, kad jis toks būtų. Įtikinama vaidyba ir jaudinanti žmogaus istorija.

 

175. The Other Guys

The other guys / Rezerviniai farai (2010) (JAV)
Režisierius: Adam McKay
Vaidina: Will Ferrell, Mark Wahlberg, Derek Jeter, Eva Mendes, Samuel L. Jackson, Michael Keaton ir kt.
Žanras: Komedija, Veiksmo, Kriminalinis
Trukmė: 107min
Vertinu: 3/4

Įsijungit šią komediją paskatino geras įvertinimas ir neblogji į ją sukišti aktoriai. Ir kaip nieko nesitikint susižiūrėjo neblogai. Tiesiog eilinė amerikietiška komedija, kurioje karts nuo karto galima visai skaniai pasijuokti.

Du Niujorko policijos departamento policininkai, kurie nėra labai kieti, pagaliau gauna progą pasireikšti, kadangi dvi jų nuovados žvaigždės žuvo ir Niujorkui reikia naujų didvyrių. Tik kaip ir reikia tikėtis, viskas eisi s ne taip kaip planuojama.

Visai smagus filmas neįpareigojančiam vakaro praleidimui. Puikiai sulipdyta pagrindinė aktorių pora: veiksmo trokštantis ir vietoje nenustygstantis karštakošis Teris (M. Wahlberg) bei popierių žiurkė, kaip ji pravardžiuoja bendradarbiai, mėmė, jokių pavojingų nuotykių netrokštantis Alenas. Įsivaizduojat kokia kančia jiems turėtų būti dirbti kartu? Taigi, jų tarpusavio konfliktai ir kampų šlifavimai dažnai kelia šypsnį.

Kaip ir dauguma tokio tipo komedijų ji turi eilinį braižą, panašią įvykių seką ir skystą moralą. Žodžiu, nieko ko nebūtume matę.

Vienu sakiniu: Dar viena komedija, kuri pradžioje buvusi juokinga vėliau atsibosta ir verčia žvilgčiot į laikrodį.

170. Devil

Devil / Šėtonas (2010) (JAV)
Režisierius: John Erick Dowdle
Vaidina: Chris Messina, Logan Marshall - Green, Jenny O'hara, Bojana Novakovic, Bokeem Woodbine, Geoffrey Arend, Matt Craven ir kt.
Žanras: Siaubo, Mistinis, Trileris
Trukmė: 80min
Vertinu: 1/4

Dar tokio nuobodaus ir nesąmoningo siaubo filmo nemačiau tikriausiai. Aš nemėgstu siaubiakų žiūrėt apskritai, o dažniausiai tai esu per didelė bailė jiems, na bet šis nė šiurpulio nesukėlė. Šį žiūrėjom vakare, tamsoje, bet vistiek nė kiek neišsigandom.

Grupelė žmonių įstringa dangoraižio lifte. Tada ten prasideda dėtis baisūs ir nepaaiškinami dalykai, nes vienas iš jų yra šėtonas.

Na kvailokas filmas. Nors jis toks dar neatrodė, tačiau jau einant į pabaigą, kai prasidėjo kas, kodėl ir kaip, tai net juokas paėmė. Koks filmas be religingo meksikiečio, kuris žino viską, koks filmas be detektyvo, kurio šeima žuvo autoavarijoje? Na, patiko nebent tai, kad veiksmas vyko ankštoje lifto patalpoje, vis ne būrys turistų miške. Bandyta ant visų mėtyti įtarimus, kad kiekvienas gali būti tuo šėtonu.

Neturiu ką daug pasakyti, nes buvo tikrai nuobodoka. O pabaiga dar labiau viską sugadino. Atrodo čia pridėta ir to ir ano, bet niekas neturi normalaus ryšio. Filmo mintis sako, kad žmogus veiksmai patys jį priveda prie pragaro, taigi pasirodo tie penki žmonės buvo nedori todėl ten ir pateko. Štai, aptikome siaubiaką su moralu!

Žodžiu, žiūrėti galima, bet visai nebūtina.

160. 127 Hours

127 Hours / 127 valandos (2010) (JAV, Didžioji Britanija)
Režisierius: Danny Boyle
Vaidina: James Franco, Kate Mara, Amber Tamblyn, Sean Bott ir kt.
Žanras: Biografinis, Drama, Nuotykių
Trukmė: 94min
Vertinu: 3.5/4

Kaip matot pro praėjusio filmo James Franco man truputį užkliuvo už akių. Todėl nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną filmą su juo, filmą, už kuriame sukurtą vaidmeny buvo nominuotas oskarui (kurio, manau, buvo tikrai vertas, bet deja atsirado šiek tiek vertesnių), filmą nuo kurio temos man šiurpsta oda, filmą, kuris pastatytas remiantis neįtikėtina tikra Arono Ralstono istorija. Tiesiog baisu pagalvoti apie tokią situaciją, kurioje esi visiškai vienas ir turi priimti tokius baisius sprendimus.

Niekam nepranešęs apie savo kelionę, Aronas išvyksta į Blue John kanjoną. Jam belaipiojant uolomis, Aronas paslysta ir prisispaudžia ranką didžiuliu akmeniu. Tada prasideda įtemptos kovos dėl išlikimo valandos.
Filmas prasideda nerūpestingai, Aronas lakioja lyg koks drugelis po pievą. Jam tai dar vienas nuotykis, puiki saulėta diena palakstyti dviračiu ir papoškinti fotoparatu. Tik staiga, tiesiogine to žodžio prasme jis įkrenta į didelę bėdą. Bijojau, kad filmas bus nuobodus, nes daugumą laiko ekrane tėra vienas žmogus - James Franco. Kuomet pagrindinis dėmesys nukreiptas vien į tave, reikia pasistengti su įtaiga. Ir man atrodo jis puikiai susitvarkė, perteikė tą kančią, tą beviltiškumą, tą viltį ir galutinį pasiryžimą išgyventi.

Kiti dalykai, kaip filmo apipavidalinimas, vaizdai, spalvos ir garsai, pilnai tiko ir patenkino. Šiek tiek priminė neseniai matytą Lūšnynų milijonierių, kalbant apie patį Danny Boyle braižą, t.y. tokie greiti kadrai, muzika, vaizdų koliažas, spalvų ryškumas. Apskritai, tie netikėti filmavimo kampai, prisiminimų, realybės ir haliucinacijų persipynimai, padarė filmą daug patrauklesnį ir įvairesnį.

Paskutinis filmo pusvalandis buvo sunkus ne tik pagrindiniam veikėjui, bet ir man pačiai. Tos kruvinos scenos išvis negalėjau žiūrėti. Bėgant paskutinėms minutėms prasiveržė kažkur širdies kamputy buvusios emocijos. Buvo ir graudu, ir gera, ir džiugu. Kad pagaliau tai baigėsi, kad pagaliau gera pabaiga.

Man patiko, man jis buvo įdomus, privertė save pastatyti į tokią situaciją, pagalvoti ką aš daryčiau. Tik kažin ar norėčiau dar kart į tai žiūrėti.

148. Winter's Bone

Winter's Bone / Vinterio kaulai (2010) (JAV)
Režisierė: Debra Granik
Vaidina: Jennifer Lawrence, John Hawkes, Isaiah Stone, Ashley Thompson, Shelley Waggener, Garret Dillahunt ir kt.
Žanras: Drama, Mistinis, Trileris
Trukmė: 100min
Vertinu: 3.5/4

Atrodo, jau kelis kartus reiškiau savo simpatijas Jennifer Lawrence kaip aktorei, todėl smalsumo vedama pasiknaisiojau po filmus, kuriuose ji vaidino. Vinterio kaulai sudomino ir todėl įtraukiau šį filmą į watchlist'ą, juolab, kad pagrindinė aktorė dar ir oskarui buvo nominuota.

Bado žaidynėse Jennifer suvaidinta Ketnė prieš patekdama į žaidynes gyveno skurdžiai ir ant savo pečių laikė visą namų ūkį. Šiam filme situacija labai panaši: tėvas kažkur pradingęs, motina serga ir negali sveikai protauti, o dar reikia išmaitinti dvi mažas burnas. Manau ši aktorė tikrai tinka tokiems kovotojos vaidmenims. Taigi, nepaisant ir taip sunkaus gyvenimo, paaiškėja, kad jų namus narkomanas tėvas yra užstatęs ir jeigu nepasirodys teisme, Ree su savo šeima turės išsikelti iš namų. Todėl ji pasiryžta jį surasti ir už pakarpos partempti namo.

Niūrokas filmas. Jau pats fonas, aplinka atrodo persismelkę šalčių ir purvu. Primena lietuvišką rudenišką arba ankstyvo pavasario kraštovaizdį. Medžiai be lapų ir tik pilkuma, pilkuma, pilkuma. Filmas labai realistiškas, nuo tos pačios aplinkos, rūbų, namų "dizaino" iki žmonių šaltumo ir nepatiklumo. Priešiška aplinka, už kiekvienų durų slepiasi paslaptys, o į duris besibaladojanti tėvo ieškanti dukra tikrai nieko nedžiugina. Niekas čia tavęs neapkabins ir nepaguos, reikia kovoti už save pačiai.

Gera drama, sugraudino net vienu momentu, nes tikrai gyvenimas nepavydėtinas ir kaip jau sakiau dėl to realumo visai patikėjau. Jokio pagražinimo, jokių pripaišymų, jokių banalybių, tik sumautai sunkus gyvenimas.

Animaciniai filmai: Tangled, Puss in Boots

141. Tangled / Ilgo plauko istorija (2010) (JAV)
Režisieriai: Nathan Greno, Byron Howard
Įgarsina: Zachary Levi, Mandy Moore, Donna Murphy, Ron Perlman, M. C. Gainey ir kt.
Žanras: Animacinis, Komedija, Šeimai
Trukmė: 100min

Džiaugiuosi pažiūrėjusi, nes gerų emocijų gavau su kaupu! Vos ašaros nenubraukiau pabaigoje. Kadangi šiuolaikinėse komedijos humoras būna labai jau nuvalkiotas ir dažnai vulgarus, pasirinkti tokį animacinį filmą buvo puikus pasirinkimas. Su nekaltais juokeliais, su gražiu pasakų pasauliu, su mielais, bet kartu ir komiškais veikėjais. Dar išsprogtakis chameleonas ir pėdsekys žirgas. Paremtas visiems gerai žinoma pasaka apie Auksaplaukę įkalintą bokšte, išmetančią savo kasą pasakų princui. Tokį filmą žiūrint nei banalūs siužeto vingiai man nerūpi, niekas. Daug nepliurpsiu, nes jeigu jau matėt vieną tokio tipo filmą, žinot kokie jie būna. O šis labai, labai patiko!

Taip pat pažiūrėjau ir šešių minučių trukmės filmuką apie Auksaplaukės ir Flino vestuvės. Nors ir trumpas, bet be galo linksmas. 

Štai jis: 

142. Puss In Boots / Batuotas katinas Pūkis (2011) (JAV)
Režisierius: Chris Miller
Įgarsina: Antonio Banderas, Salma Hayek, Zach Galifianakis, Billy Bob Thornton, Amy Sedaris, Guillermo del Toro ir kt.
Žanras: Animacinis, Komedija, Nuotykių
Trukmė: 90min

Dar vienas animacinis filmas pamatytas pastarosiomis dienomis. Tai visiems puikiai pažįstamo Batuoto Katino iš Šreko filmų istorija. Jau tos jo nuostabios akys. Bet ką papirktų. Tačiau nepaisant to, negaliu pasakyti, kad filmas pernelyg sužavėjo. Juokingų vietų labai saikingai, o iš tikrųjų tai akivaizdu, kad geriau jį žiūrėti 3D formatu. Tada jaustųsi didesnis efektas. Neįpareigojančiam laiko praleidimui puikiai tinka.

Visi tie katinukai tai tokie mieli, taip ir norisi paglostyti. :D

132. Norwegian Wood

Norwegian Wood / Noruwei no mori / Norvegų giria (2010) (Japonija)
Režisierius: Tran Anh Hung
Vaidina: Ken'ichi Matsuyama, Rinko Kikuchi, Kiko Mizuhara ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 133min

Vertinu: 3/4 (1 - šlamštas, 2 - vidutiniškas, 3 - geras, 4 - puikus)

Šiandien peržiūrėjau garsaus japonų rašytojo Haruki Murakami knygos "Norvegų giria" ekranizaciją. Mėgstu šį rašytoją, mėgstu ir jau minėtąją jo knygą. Manau režisieriui turėjo būti tikras iššūkis kurti tokį filmą, kadangi kiek esu skaičiusi Murakami knygų, visos jos tokios kitokios. Tokio jausmo tiesiog nepatirsi skaitydamas kitų autorių knygas. Todėl meldžiausi, kad jam būtų pavykę savo filme perteikti visą tą murakamišką atmosferą. Kaip jau galite pastebėti iš įvertinimo, filmu likau daug maž patenkinta.

Tiems, kurie pirmą kart girdi tiek apie Murakamį, tiek apie jo girią, pasistengsiu supažindint. Pagrindinis knygos/filmo veikėjas ir pasakotojas Vatanabė dabar mokosi viename Tokijo universitete. Prieš keletą metų nusižudė jo geriausias draugas, todėl norėdamas pabėgti nuo skausmo jis išvyko į Tokiją. Tačiau vieną dieną jis sutinka Naoko - nusižudžiusiojo draugo Kidzukio merginą.

Didelis pliusas, kad knygą ekranizavo patys japonai. Apskritai, čia tikriausiai buvo pirmas mano matytas japoniškas filmas, kuriame aktoriai japonai, o ir kalbama japoniškai. Buvo įdomu. Gal kiek keista, bet keistumas nėra blogai.

Neskaičiusiems knygos Vatanabė gali nepatikti. Atsiribojus nuo visų savo simpatijų ir man taip ima rodytis. Na tai, kad jis atrodo, gulasi su kiekviena mergina arba kad pabuvęs su viena, po valandos jau skambina kitai arba, kad dviems merginoms išpažįsta meilę. O jis net nėra kažkoks kazanova. Tiesiog paprastas vaikinas. Murakamio pasaulyje tai kažkodėl atrodo normalu. Tie jausmai atrodo tyresni, kažkaip norisi į viską pažiūrėti kitokiu kampu, paprastesniu. Jei dar kalbėt apie Vatanabę, tai filme man jis ne taip patiko, kaip knygoje. Knygoje jautėsi jo laisvumas, truputį ironiškas požiūris, pasitikėjimas, o čia jis buvo toks susikaustęs, statiškas, neatsiskleidęs, man jo buvo per maža.

Apibendrintai, filmas tikrai vykęs. Ne kartą kūnu perbėgo šiurpuliukai. Kai kurios scenos buvo labai jaukios, su išlaikyta murakamiška melancholija, paslaptimi, šiokia tokia nostalgija. Lietus už lango, prieblanda, The Beatles dainos. Apskritai, tiesiog buvo kažkas kitoniško žiūrėti į japonišką buitį, kaip jie valgo lazdelėmis ir pan. Be to man patiko garso takelis, jame nemažai smuiko, todėl kartais tikrai griebdavo už širdies. Truputį kliuvo nukapotos scenos, kartais net nespėdavau susivokt, o jau kitkas vyksta. Vėliau pripratau. Nesigailiu pažiūrėjusi. Nors knygai ir neprilygo, bet džiaugiuosi, kad pamačiau.

122. Frozen

Frozen / Užšalę (2010)
Režisierius: Adam Green
Vaidina: Emma Bell, Shawn Ashmore, Kevin Zegers ir kt.
Žanras: Drama, Trileris
Trukmė: 93min


Vertinu: 3.5/4 (1 - šlamštas, 2 - vidutiniškas, 3 - geras, 4 - puikus)

Tikrai maloniai nustebinęs atradimas! Netikėtai pamačiau viename portale, nebuvau apie jį girdėjusi nieko, nei skaičiusi kokių rekomendacijų ar atsiliepimų, nieko. Ir džiaugiuosi, nes nebuvau iškart nusistačiusi pamatyti kažką. Tikėjausi dar vieno lėkšto trileriuko kalnuose, bet čia buvo kiek geriau.

Trys draugai prieš pat slidinėjimo kurorto uždarymą nusprendžia dar kart nusileisti nuo kalno. Tačiau per klaidą jie užstringa pakilimo kabinoje ir lieka pamiršti. Kadangi kurortas vėl atsidarys tik po savaitės, jie lieka įkalinti nemažame aukštyje.

Daugiausia filmo veiksmo vyksta toje ankštoje kabinoje, todėl gali pasirodyti kiek nuobodoka. Tačiau man visai nebuvo nuobodu. Net gi tokiu atveju filmas sugebėjo mane visiškai įtraukti! Veikėjai išgyvena įvairiausius jausmus: paniką, baimę, pyktį, beviltiškumą ir net tarpusavy susipjauna. Žinoma mąsto ir kaip išsigelbėti. Mano nuomone jų padėtis buvo beviltiška, todėl kaip filmas baigsis nuspėti buvo sudėtinga.

Man patiko aktoriai ir jų vaidyba. T.y. ji neerzino, ką jau vertinu kaip pliusą. Nepastebėjau kokių tai didelių nelogiškumų ar nesąmonių ar banalybių. (Na tie vilkai man tik dar liko didelis klaustukas, nenustojam tapusavy ginčytis dėl jų namie). Na, vis dėlto toks filmas neišvengs kelių klišių, na bet jų nebuvo per daug.

Šis Adam Green darbas dar išsiskiria ir tuo, kad turi ir neblogą draminę pusę, nėra vien kraujais besitaškantis trileris. Mane kelios vietos net labai sujaudino, veikėjų buvo dar labiau gaila, dėl tų parodytų jausmų. Įtampos čia taip pat nemaža, keliose vietose įsitempusi sedėjau negalėdama sulaukt kas gi dabar čia bus.

Taigi, man filmas paliko įspūdį, džiaugiuosi, kad nepraslydo taip paprastai pro akis, o man kaip tokia šaltų filmų mėgėjai tai išvis buvo gardus kąsnelis.

118. The Crazies

The Crazies / Bepročiai (2010)
Režisierius: Breck Eisner
Vaidina: Radha Mitchell, Joe Anderson, Timothy Olyphant, Danielle Panabaker, Christie Lynn Smith ir kt.
Žanras: Siaubo, Trileris
Trukmė: 101min

Vertinu: 2/4 (1 - šlamštas, 2 - vidutiniškas, 3 - geras, 4 - puikus)

Įsinorėjau šiandien kokio gero trilerio, kuris priverstų krūptelt, žiūrėt išsižiojus ir žudyt nervines ląsteles iš įtampos. Šį jau seniai nusižiūrėjom ir šiandien peržiūrėjom.

Atokiame Ajovos miestelyje žmonės apsikrečia keistu virusu dėl kurio tampa panašūs į vaikštančius zombius: jie praranda sveiką protą, pasidaro apatiški, bet kartu ir be galo žiaurūs. Taigi, miestelyje prasideda visokia velniava. Beje, šis trileris yra 1973 metų filmo perdirbinys.

Nieko čia ypatinga nebus. Kaip visada, tokio tipo filmas turi turėti savo didvyrį, čia jis - miestelio šerifas. Dar pridėkim vištą žmoną ir dar porą veidelių, nes gi kažkas turės numirt. Na va, jau turime grupelę, kuri kovos dėl savo gyvybės. Keli banalūs vingiai, dar keli lindimai ten kur nereikia, pasilakstymai išsiskyrus ir taip toliau. Žodžiu, filmas per daug nenustebino. Baimės neįvarys, o jeigu ir išsigąsit, tai nuo ausis plėšiančio garso takelio arba staiga iš už nugaros išnyrančio šlykštaus snukio. AAAA!

Bet vis dėlto, jis nebuvo toks ir blogas. Bent jau man viskas labai priminė mano mylimą serialą The Walking Dead dėl ko ir gera ir graudu. Kai kurios scenos buvo tikrai geros ir ne tokios jau nuvalkiotos. Situacijos kartais būdavo ir visai realios, nebuvo kažkokio nesąmoningų fantastinių dalykų. Pabaiga taip pat man patiko (efektų prasme), nors ir buvo numanoma. Aktoriai man nelabai, na nebent Joe Anderson, o kiti tokie meeh..

Taigi, filmas toks vidutiniškas, nors ir eina į gerąją pusę. Todėl stiprus dvejetas!

P.S. Youtube užmačiau komentarą, kuris puikiai atitinka mano mintis bežiūrint kokį nors siaubo filmą.

 (tik, ačiū dievui, šiam filme niekas per savo bukumą nemirė, bet čia tiesiog šiaip įdėjau, taikli mintis.)

116. Beginners

Beginners / Pradedantieji (2010)
Režisierius: Mike Mills
Vaidina: Ewan McGregor, Mélanie Laurent, Christopher Plummer, Goran Visnjic, Kai Lennox, Mary Page Keller, Keegan Boos ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 104min

Vertinu: 4/4 (1 - šlamštas, 2 - vidutiniškas, 3 - geras, 4 - puikus)

Yra filmų, kurie yra bala žino apie ką ir tau nedaeina nė trailerį pažiūrėjus, nei aprašymą perskaičius, nei visus internete rastus komentarus išskaičius ir tu nesupranti ar nori jį pamatyti, ar tau to reikia, ar filmas nenuvils ir blablabla. Kai perskaičiau apie filmą Beginners viename tinklaraštyje apie viską, supratau, kad turiu būtinai jį pamatyti, nes tai filmas, kuris turi man patikti. Taigi, tokia mano aiškiaregystė pasirodė ne iš piršto laužta, kaip jau galima suprasti iš filmo įvertinimo. Man jis tikrai patiko!

Mėgstamus aktorius, su kuriais stengiuosi pažiūrėt kuo daugiau filmų, turiu vos kelis. Ir Ewan McGregor yra vienas iš jų. Man jis toks mielas ir fainas aktorius, tai dar viena priežastis, kodėl įsijungiau šį filmą.
Šiuo metu mano dienos tokios užimtos, greit lekia, prikimštos darbų. O šis filmas buvo lyg ramus užutekis, lyg koks vakuumas į kurį netyčia papuoliau, tokia ramybės oazė.

Filmas paremtas paties režisieriaus išgyvenimais. Ir štai, kokią istoriją jis pasakoja: būdamas jau gana senas, tėvas prisipažįsta savo sūnui besąs gėjus. Dabar turėtų sekti sakinys, kad jų gyvenimai negrįžtamai pasikeičia. Bet ne, taip nebuvo. Sūnus toliau mylėjo tėvą ir juo rūpinosi ir gyvenimas tekėjo įprasta vaga, tiesa, Oliverio tėvas, nors ir sunkiai sirgdamas, pagaliau savo gyvenimo saulėlydyje pradėjo iš tikrųjų gyventi, ieškotis antros pusės, atsiduoti įvairių gėjų organizacijų veiklai ir pan. Tačiau po tėvo mirties likęs vienišas ir pasimetęs, Oliveris sutiks ir savąją meilę..

Filmas man įstrigo tuo, kad jis  įkvepiantis, nors ir apie liūdesį, tačiau jis šviesus ir žmogiškas. Atrodo, kad net ne žodžiai čia svarbiausi. Pagautas žvilgsnis, atliktas judesys ar rankos mostas. Atrodo, kad personažų santykiai trapūs kaip stiklas, ir net bent tokiems sukurti jiems prireikė daug drąsos. Iš tikrųjų labai artimas realiam gyvenimui. Neretai bežiūrėdama jausdavau tokią šilumą ant širdies arba norėdavau pravirkti, tiesiog žiūrėti jš buvo gera.

Žinoma, nebūtų tokio nuostabaus filmo, be nuostabių jame vaidinusių žmonių. Ewan McGregor, kaip jau sakiau, yra puikus ir aš jį myliu. Melanie Laurent jau pažįstama iš Inglourious basterds, labai graži ir miela aktorė, Christopher Plummer taip pat paliko įspūdį, o šunelis Artūras iš vis meilumo įsikūnijimas!

Beginners - tai filmas apie žmones, apie liūdesį, atsidavimą, meilę, vienatvę arba tiesiog apie gyvenimą. Rekomenduoju!