Norwegian Wood / Noruwei no mori / Norvegų giria (2010) (Japonija)Režisierius: Tran Anh Hung
Vaidina: Ken'ichi Matsuyama, Rinko Kikuchi, Kiko Mizuhara ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 133min
Vertinu: 3/4 (1 - šlamštas, 2 - vidutiniškas, 3 - geras, 4 - puikus)
Šiandien peržiūrėjau garsaus japonų rašytojo Haruki Murakami knygos "Norvegų giria" ekranizaciją. Mėgstu šį rašytoją, mėgstu ir jau minėtąją jo knygą. Manau režisieriui turėjo būti tikras iššūkis kurti tokį filmą, kadangi kiek esu skaičiusi Murakami knygų, visos jos tokios kitokios. Tokio jausmo tiesiog nepatirsi skaitydamas kitų autorių knygas. Todėl meldžiausi, kad jam būtų pavykę savo filme perteikti visą tą murakamišką atmosferą. Kaip jau galite pastebėti iš įvertinimo, filmu likau daug maž patenkinta.
Tiems, kurie pirmą kart girdi tiek apie Murakamį, tiek apie jo girią, pasistengsiu supažindint. Pagrindinis knygos/filmo veikėjas ir pasakotojas Vatanabė dabar mokosi viename Tokijo universitete. Prieš keletą metų nusižudė jo geriausias draugas, todėl norėdamas pabėgti nuo skausmo jis išvyko į Tokiją. Tačiau vieną dieną jis sutinka Naoko - nusižudžiusiojo draugo Kidzukio merginą.
Didelis pliusas, kad knygą ekranizavo patys japonai. Apskritai, čia tikriausiai buvo pirmas mano matytas japoniškas filmas, kuriame aktoriai japonai, o ir kalbama japoniškai. Buvo įdomu. Gal kiek keista, bet keistumas nėra blogai.
Neskaičiusiems knygos Vatanabė gali nepatikti. Atsiribojus nuo visų savo simpatijų ir man taip ima rodytis. Na tai, kad jis atrodo, gulasi su kiekviena mergina arba kad pabuvęs su viena, po valandos jau skambina kitai arba, kad dviems merginoms išpažįsta meilę. O jis net nėra kažkoks kazanova. Tiesiog paprastas vaikinas. Murakamio pasaulyje tai kažkodėl atrodo normalu. Tie jausmai atrodo tyresni, kažkaip norisi į viską pažiūrėti kitokiu kampu, paprastesniu. Jei dar kalbėt apie Vatanabę, tai filme man jis ne taip patiko, kaip knygoje. Knygoje jautėsi jo laisvumas, truputį ironiškas požiūris, pasitikėjimas, o čia jis buvo toks susikaustęs, statiškas, neatsiskleidęs, man jo buvo per maža.
Apibendrintai, filmas tikrai vykęs. Ne kartą kūnu perbėgo šiurpuliukai. Kai kurios scenos buvo labai jaukios, su išlaikyta murakamiška melancholija, paslaptimi, šiokia tokia nostalgija. Lietus už lango, prieblanda, The Beatles dainos. Apskritai, tiesiog buvo kažkas kitoniško žiūrėti į japonišką buitį, kaip jie valgo lazdelėmis ir pan. Be to man patiko garso takelis, jame nemažai smuiko, todėl kartais tikrai griebdavo už širdies. Truputį kliuvo nukapotos scenos, kartais net nespėdavau susivokt, o jau kitkas vyksta. Vėliau pripratau. Nesigailiu pažiūrėjusi. Nors knygai ir neprilygo, bet džiaugiuosi, kad pamačiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą