Režisierė: Susanne Bier
Vaidina: Mikael Persbrandt, Wil Johnson, Eddy Kimani, William Jøhnk Nielsen, Ulrich Thomsen ir kt.
Žanras: Drama
Trukmė: 119min
Vertinu: 7/10
Mėgstu skaityti skandinavų rašytojų knygas (Herbjorg Wassmo, Karin Alvtegen, Marianne Freedriksson ir pan.). Tokios knygos kažkuo dūšiai artimesnės, negu amerikiečių ar kokių pietiečių rašytos. (Žinoma, jų negalima nuvertinti, kokių gi perlų ten nebūna.) Todėl pamaniau, kad skandinaviškas filmas man taip pat turėt patikti, juoba, kad tiek išgirtas ir net Oskarą, kaip geriausias užsienio filmas, gavęs.
Filmo pagrindiniai veikėjai tai dvi šeimos, nenuostabu, turinčios savitų problemų. Viena šeima skiriasi, kitoje ką tik mirė žmona ir mama. Berniukai iš šių šeimų susidraugauja, iš Elijaso mokykloje nuolat tyčiojasi, o Kristijanas jį apgina. Taip ir prasideda jų draugystė. Krisitijanas pritvinkęs pykčio, dėl mamos mirties kaltina tėvą. Elijaso tėvas daug keliauja ir retai būna namie. Afrikoje jis gydo žmones pabėgėlių stovykloje.
Iš tikrųjų šį filmą pažiūrėjau jau gan senokai. Kažkaip nekildavo ranka apie jį ką nors parašyti, galvojau, kad palūkėsiu kelias dienas ir galutinai susivoksiu kiek man patiko šis filmas. Na, bet laikas parodė, kad prieš savaitę pamatyti filmo vaizdai greit išlipo iš mano galvos ir juos nunešė vėjas.
Gana gyvenimiškos problemos, tokios kaip vienišumas, širdgėla, išdavystė, atgaila paverčia filmą gana artimu ir maloniu žiūrėti. Išties, tai filmas toks pamuiluotas vietomis pasirodė, kartais kiek perspaustas ar nenatūralus. Na, kad ir Kristijano beprotiška neapykanta tėvui. Kaip ir neturiu ką labai girti, neturiu ir ką peikti. Žiūrėjimo metu buvo ir pakankamai įdomu, ir pakankamai įtraukė. Patiko kaip nufilmuota. Kaip ir tiek.
Filmo pagrindiniai veikėjai tai dvi šeimos, nenuostabu, turinčios savitų problemų. Viena šeima skiriasi, kitoje ką tik mirė žmona ir mama. Berniukai iš šių šeimų susidraugauja, iš Elijaso mokykloje nuolat tyčiojasi, o Kristijanas jį apgina. Taip ir prasideda jų draugystė. Krisitijanas pritvinkęs pykčio, dėl mamos mirties kaltina tėvą. Elijaso tėvas daug keliauja ir retai būna namie. Afrikoje jis gydo žmones pabėgėlių stovykloje.
Gana gyvenimiškos problemos, tokios kaip vienišumas, širdgėla, išdavystė, atgaila paverčia filmą gana artimu ir maloniu žiūrėti. Išties, tai filmas toks pamuiluotas vietomis pasirodė, kartais kiek perspaustas ar nenatūralus. Na, kad ir Kristijano beprotiška neapykanta tėvui. Kaip ir neturiu ką labai girti, neturiu ir ką peikti. Žiūrėjimo metu buvo ir pakankamai įdomu, ir pakankamai įtraukė. Patiko kaip nufilmuota. Kaip ir tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą