Režisierius: Jean-Marc Vallée
Vaidina: Vanessa Paradis, Kevin Parent, Evelyne Brochu, Marin Gerrier, Alice Dubois, Hélène Florent ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 120min
Vertinu: 3.5/4
Šįkart prancūziška drama, sukurta režisieriaus, kurio vieną filmą jau teko matyti. Tai buvo filmas apie karalienę Viktoriją. Tačiau šis filmas visokiais rūmais ir gražiais apdarais nė nekvepia. Cafe de Flore yra istorija apie beatodairišką meilę, apie bejėgiškumą, apie prisirišimą, apie baimę, apie skausmą. Tiesiog apie žmogiškus, visiems artimus ir žinomus jausmus, tokius, kurie neduoda ramybės ir ima kamuoti, kurie karts nuo karto apsigyvena kiekvieno širdyje. Jautrus ir subtilus filmas, vietomis privertęs mane susigraudinti, ar pajusti, kad tuoj pritrūksi oro dėl scenos grožio.
Tos dvi valandos prabėgo labai greitai, nors filmas ir lėtokas, scenos sumaišytos, pirmą pusvalandį sunku susigaudyti, bet mano patarimas būtų tiesiog mažiau galvoti kas, kur, kaip, mažiau laukti kol filmas tave nustebins ar priblokš, o tiesiog atsijungti ir pasimėgauti filmų, jame skambančia muzika, kuri tikrai pamalonina ausis ir dėl to kelios dainos neabejotinai keliaus į mano grojaraštį.
Filmo metu pasakojamos dvi istorijos, viena vyksta mūsų dienomis, kita septyniasdešimtaisiais. Ta senesnė istorija apie vienišą motiną ir jos meilę ir atsidavimą savo vaikui sergančiam dauno sindromu mane iškart pavergė. Žakliną vaidino prancūzų aktorė Vanessa Paradis. Su ja buvau mačiusi vieną filmą - L'arnacoeur (Heartbreaker) ir manau, kad būtent Cafe de Flore ji atsiskleidė ryškiau. Jos ir Loreno ryšys buvo toks artimas, tvirtas. Tiesiog žiūrėti buvo malonu ir šilta. Įdomu ir tai, kad filme vaidina tikri vaikai sergantys ta liga, todėl ta vaidyba atrodė tokia natūrali ir realistiška. Pradinėje klasėje, kartu su mumis mokėsi viena tokia mergaitė. Ir kartais ji pasidarydavo truputį neprognozuojama ir velnių gaudavom nuo jos, todėl sveikinu režisieriaus pasirinktą sprendimą dirbti su tokiais vaikais.
Taigi, kita istorija yra apie iš pirmo žvilgsio laimingą vyrą Antuaną, tačiau širdyje jis kankinasi dėl įvairių dvejonių ir kaltės jausmo. Žiūriu, žiūriu, ir galvoju, na tai koks gi tas ryšys tarp šių dviejų istorijų? Pasirodė, kad abiejų istorijų veikėjai ima stotis į panašias pozicijas, tačiau to kas paaiškėjo aš visai nesitikėjau. Na taip, tai kiek nerealu, kad netiki tokiais dalykais. Nors kita vertus gal tokia pabaiga ir tvirčiau viską surišo į vieną. Na, tiesą sakant iki galo neapsisprendžiu kaip reaguoti, nes viskas persikėlė lyg ir į kitokį lygmenį.. Platesnį...
Rekomenduočiau norintiems ramybe, intymumu, artumu dvelkiančio filmo.
P.S. Čia yra visų filme skambėjusių dainų grojaraštis, jeigu norite pasiklausyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą