Truputį kitokio tipo įrašas, kadangi jokio filmo po Little Miss Sunshinenebepamačiau, nieko dabar ir neaprašinėsiu/nepeiksiu/nekelsiu į debesis. Šįkart norėčiau pasidalinti keliais filmais, kurių labai jau laukiu ir daug iš jų tikiuosi.
Suraj Sharma (vaidina Pi Patelą)
Pirmasis filmas nuo kurio trailerio man šiurpai laksto, tai Life Of Pi. Tai Yann Martel knygos ekranizacija, kurios ėmėsi režisierius Ang Lee (tokių filmų kaip Brokeback Mountain, Taking Woodstock, Sense And Sensibility autorius.) Life Of Pi tai istorija apie berniuką Pi Patelą, kuris išsigelbsti iš skęstančio laivo, tačiau netikėtai pamato, kad toje pačioje valtyje, kaip ir jis, glaudžiasi ir didžiulis tigras, leisgyvis zebras ir beždžionė. Tačiau, kiek matosi iš trailerio, filme tebus tigras. Knygą teko skaityti, man ji visai patiko, bet gal ir nebuvo pernelyg pritrenkianti. Tiesą sakant ne visai prisimenu kokį ispūdį ji man padarė. Taigi, nežinau ar manęs nuojauta neapgaus šįkart, bet tikiuosi, pamatyti kažką didingo. Premjeros dar teks palaukti iki gruodžio 21 - osios (pasaulio pabaigos!!!) Tai jau pažiūrėję šį filmą galėsim ir mirti.
Antras filmas patraukęs mano dėmesį, tai Anna Karenina. Dar viena knygos ekranizacija, šįkart jau rimtesnio klasikos kūrinio, kurio nesu skaičiusi, deja. Pagrindiniame vaidmenyje mano mėgiama aktorė Keira Knightley, taip pat vaidina Jude Law, Aaron Johnson ir kiti gana žinomi aktoriai. Režisieriaus kedėje Joe Wright, todėl tikiuosi pamatyti gerą, kokybišką dramą. Jo režisuoti filmai Atonement ir Pride & Prejudice jau seniai pridėti prie mano mėgiamiausių.
Beje, šį trailerį irgi galėčiau žiūrėti ir žiūrėti, muzika jame nuostabi.
Na ir paskutinis filmas patraukęs dėmesį, tai Quentin Tarantino naujausias darbas Django Unchained. Mano akiratin taip pat papuolęs dėl žinomų vardų (Leonardo DiCaprio, Samuel L. Jackson, Christoph Waltz) ir mėgiamo režisieriaus. Iš tikrųjų galbūt dėl pastarojo dalyko labiausiai ir laukiu, nes tie Tarantino filmai, kuriuos mačiau buvo labai geri. Manau, tie kurie jau yra pamėgę šio režisieriaus braižą, neabejotinai lauks ir šio filmo. Įdomu tai, kad vienas filmo žanrų yra vesternas. Jau darosi įdomu... Beje, lietuviams šio filmo teks laukti iki kitų metų sausio.. :(
Taigi, tokių filmų laukiu aš. Čia tik keletas. O kokių filmų laukiate jūs?
Little Miss Sunshine / Mažoji Mis (2006) (JAV) Režisieriai: Valerie Faris, Jonathan Dayton Vaidina: Abigail Breslin, Greg Kinnear, Paul Dano, Alan Arkin, Toni Collette, Steve Carell ir kt. Žanras: Komedija, Drama, Nuotykių Trukmė: 101min
Užvakar pažiūrėjau, bet niekaip neprisiruošiau parašyti. Filmas, laimėjęs du oskarus. Filmas, po kurio Abigail Breslin ėmė plaukti vaidmenys, be to už savo pasirodymą filme ji buvo nominuota oskarui. Nuoširiai pasakius, mane tokie įvertinimai šiek tiek stebina, nes man "Mažoji Mis" pasirodė eilinė komiška drama.
Septynmetė Olivija yra pakviečiama dalyvauti "Mažosios Mis" rinkimuose, todėl visa šeima susikrauna mantą, šoka į autobusiuką ir darda virš tūkstančio kilometrų tam, kad Olivija galėtų sudalyvauti konkurse.
Mielas. šiltas, komiškas filmas apie šeimą, kuri gal ir nėra labai tobula, tačiau filmo eigoje paaiškėja, kad ištikus sunkumams jie gali susivienyti. Visi savaip keistuoliai, tad nesunkiai ir save atpažint galima. Nuoširdi vaidyba (Abigail čia tikrai šauniai pasirodė), nemažai juokingų vietų, todėl žiūrėti tikrai nenuobodu. Šiaip visas siužetas gal ir nuspėjamas, tačiau pats filmas labai teigiamas, tai dėl to ir pakeliu balą iki "gero" įvertinimo.
Toks jausmas, kad šį filmą jau kažkur mačiau arba kažkur apie jį skaičiau/girdėjau. Kodėl man taip atrodo? O gi todėl, kad, pasigirsiu, kažkaip nutuokiau kaip viskas baigsis. Arba filmo kūrėjai tiesiog atspėjo ką norėjau pamatyti, perskaitė mano mintis kylančias žiūrint kitus filmus. Nebūtinai aš to tikiuosi kiekvienam filme, tačiau pagalvoju. Kartais net ir apie savo pačios ir kitų gyvenimą. Gal viskas yra kitaip negu atrodo.
Nicole Kidman kaip visada puikiai atrodo, puikiai vaidina ir nenuvilia. Ji šį filmą truputį pakėlė. Pati atmosfera niūri, pilka, paslaptinga, šalta. O dar tas į neviltį varantis rūkas. Žiūrėdama vis galvojau, koks nejaukus tas namas, negalėčiau tokiame gyventi. Visai nenuostabu, kad ten velniava dedasi.
Rekomenduočiau pažiūrėti. Kažkas naujo tose visose pomirtinio gyvenimo, vaiduoklių ir šmėklų temose. Kažkas, ko nesitikėjot, o gal kažkas apie ką ir jūs pamąstydavot, pavyzdžiui kaip, aš. Geri aktoriai, geras siužetas = geras filmas. Beje, po jo norisi truputį pasiginčyt.
Graudus, jausmingas bei jautrus filmas paliesiantis daugelio širdis. Apie tokį žmogaus gerumą, kurį retas gali įsivaizduoti, o dar retesnis arba joks sutikti realiame gyvenime. Will Smith čia vaidina Beną Tomą, žmogų kankinamą didelio sielvarto ir kaltės. Per jo sukeltą avariją žūva jo žmona ir dar šeši žmonės. Taigi, vedinas tos pačios kaltės ar dar kokių paskatų jis ima daryti gerus darbus nepažįstamiems žmonėms.
Gal iki pusės visai nesupratau ką žiūriu. Nesirišo niekas, tiesiog specialiai paliekama daug neaiškumų, kad pabaigoje numesta bombeškė sukeltų tikrą emocijų audrą. Prisipažinsiu, taip ir buvo. Susigraudinau. Nors iš pradžių į šią pasakaitę truputį kreivokai žiūrėjau, galvoje vis kaukė lyg koks aliarmas "taip nebūna", "taip nebūna"! O gal būna? O gal aš tiesiog vargšas vaikas nabagėlis gyvenime nepatyręs gerumo, todėl tuo ir netikintis. Na, nesvarbu.
Manau filmas savo tikslą pasiekė, bent jau iš dalies tai tikrai. Aš susigraudinau. Pagalvojau, kad tiesiog nereiktų šykštėti gerumo vieni kitiems. Galbūt pati imsiu ir padarysiu ką nors gero, kad ir šiandien, nors diena ir eina vakarop. Na, galbūt dalimis neišdalinsiu savęs, dar tiek nenusibodau sau. Bet iš tikrųjų, reikia mums mažiau bumbėti, daugiau šypsotis ir kitus priversti tai padaryti kokiu nesavanaudišku, geru poelgiu. Taip, taip, nuvalioti, banalūs pamokslai, pagalvosit, tačiau nuoširdžiai įsiklausykit į save, juk to nesumeluoto gerumo tikrai trūksta.
Paskaičius ką tik parašytus žodžius kai kur jaučiu juose ne kokį cinizmo atspalvį. Bet tuo nenoriu pasakyti, kad filmas prastas, iki širdies gelmių gal ir nepalietė, bet vandenį šiek tiek sušiaušė.
Vakar žiūrėtas, bet dar ir šiandien reikiamus žodžius parinkti sunku. Paliko didelį įspūdį. Ypač tai, kad nebuvau skaičiusi filmo aprašymo, kuriame, mano nuomone, labai jau daug įdomumo atskleidžiama. Tai va, buvau nustebinta viso siužeto sekos, nes tikėjausi, kad daugiausia bus pagrindinių personažų tarpusavio santykių nagrinėjimo.
Filmas yra apie paauglio vaikino ir už jį dvigubai vyresnės moters užmegztą romaną. Atsitiktinai prasidėjusį ir netikėtai nutrūkusį. Iš pradžių tokie santykiai atrodo trikdantys, nes visgi, amžius jų gerokai skiriasi, o ir scenos gana atviros ir intymios, bet vėliau kažkaip su tuo susitaikai. Be fizinio artumo, tas vaikinas Hanai dar ir garsiai skaito knygas. Po to, po kelių metų jis sužinos apie Haną netikėtų ir šokiruojančių dalykų.
Labai myliu ir mėgstu Kate Winslet ir be galo džiaugiuosi, kad už savo vaidmenį šiame filme ji laimėjo Oskarą! Jis buvo tikrai pelnytas! Hanos personažas tikrai ne paprastas, jis charakteringas, sudėtingas. Be to juk ji turėjo suvaidinti ją keliuose amžiaus tarpsniuose. Aš nežinau ar Haną reikia teisti ar ne. Tiesiog nežinau kaip į ją reaguoti. Ar vadovautis sąžine, protu, širdimi? Vis dar nežinau kokia mano pozicija jos atžvilgiu. Tiesiog stebinantis personažas. Kiti aktoriai nebuvo kažkuo labai jau išsiskiriantis, žinoma David Kross atliko nemažą darbą. Pagyros jam!
Šis filmas aprėpia gana ilgą laikotarpį, beveik šešiasdešimtį metų. Paprastai tokie filmai mane ganėtinai išvargina, nė pati nežinau kodėl. Nors šis nėra jau toks baisiai ilgas (dvi valandos), irgi truputį pavargau žiūrėti, bet tas nuovargis buvo toks geras. Kadangi fone pokario Vokietija, įdomu tai, kad buvo įpinta karo pėdsakų, jo nusikaltimų. Su tai stipriai susijusi ir asmeninė veikėjų drama. (!!!) Iš tikrųjų mane sužavėjo visa ta įvykių grandinė, kurią išprovokavo tas vienas neišmoktas dalykas. Dėl to tiesiog ir pikta, ir graudu.
Rekomenduoju visiems pažiūrėti šį filmą, jis tikrai puikus.
My life without me / Mano gyvenimas be manęs (2003) (Ispanija, Kanada) Režisierė: Isabel Coixet Vaidina: Sarah Polley, Scott Speedman, Leonor Watling, Deborah Harry, Maria de Madeiros, Mark Ruffalo, Amanda Plummer ir kt. Žanras: Drama, Romantinis Trukmė: 106min
Jau nemaža prikurta filmų apie žmones, kurie netikėtai sužino, kad serga nepagydoma liga ir greit mirs. Ir visi jie nori pasakyti tą patį - brangink savo turimą laiką. Tiesa, dar nė vienas tokio tipo filmas manęs stipriai nepalietė, bent jau dabar tokio nepamenu. Šis taipogi.
Netikėtai Ana sužino, kad serga gimdos vėžiu ir gyventi jei beliko pora mėnesių. Ji nusprendžia nepalūžti, o išnaudoti likusį laiką, įvykdyti tai ką seniai norėjo ir pasirūpinti savo šeimos gyvenimu jau be jos. Kaip matote siužetas tai paprastas ir jau nekart girdėtas. Tačiau mane čia nustebino kitkas. Paprastai į tokią padėtį papuola koks turčius, kuris tada supranta kokie turtai beprasmiai ir blablabla, o čia yra kitaip. Ana nėra turtinga, su vyru ir vaikais gyvena namelyje ant ratų, neturi išsilavinimo, naktimis dirba valytoja. Žodžiu, gyvenimas ne rožėmis klotas, o čia dar tokia gniuždanti žinia.
Filmas labai realistiškas. Anos gyvenimas kardinaliai nepasikeičia. Tą žinią ji laiko savyje, todėl ir namiškiai ir pažįstami gyvena kaip gyvenę. Prieš mirtį ji nepadarys jokių žygdarbių, neiššoks su parašiutu iš lėktuvo, neapkeliaus dviračiu aplink pasaulį ar neįkops į Everestą. Prisiaugins nagus, įrašys kasetes brangiems žmonėms.. Įsimylės..
Neturiu ko daug prikišti, ko gero didžiausias priekaištas yra tai, kad filmas po savęs nieko nepaliko. Man nebuvo liūdna, nebuvo graudu, dabar nesėdžiu apsižliumbus ir galvodama kiek dalykų nuveiksiu rytoj, nes gi gyvenimas trumpas (na, ok, žliumbti gal ir nebūtina). Tai ko šiame filme pasigedau tai jausmo, kažkokios specifinės jausenos, širdies dūžių. Na, bet to nebuvo, savaime ir balas krenta. O gal tiesiog ne laiku įsijungiau šį filmą, nes šiom dienom mano nuotaika kažkokia svajūkliška.
An Education / Auklėjimas (2009) (D. Britanija, JAV) Režisierė:Lone Scherfig Vaidina:Carey Mulligan, Peter Sarsgaard, Alfred Molina, Cara Seymour, Amanda Fairbank-Hynes, Dominic Cooper ir kt. Žanras: Drama Trukmė: 100min
Filmas apie aklą meilę, apie kraštutinumus, apie jaunatvišką veržlumą ir klaidas, apie didelį polėkį ir dar didesnes svajones, apie svarbius sprendimus ir savasties išlaikymą. Filmas apie pavyzdingą merginą, gyvenančią griežtu mokyklos-namų rėžimu, kurios kelyje pasimaišo už ją gerokai vyresnis vyriokas ir apsuka galvą. Tikriausiai daugelis žino kaip būna su ta meile ir mokslais, abu jie negali taikiai sugyventi, todėl Dženės pažymiai suprastėja ir svajonė apie Oksfordą ima po truputį tolti.
Labai stilingas britiškas filmas. Man jau vien tą akcentą išgirdus šiurpuliukai bėgioja. :D Tas laisvas, inteligentiškai nerūpestingas klubų šukuotojų gyvenimas, kuris taip įtraukė Dženę. Na, žinot, ir aš tokiam neatsispirčiau ko gero. Dar ta jos prancūziška manija! Na, tobula. Žodžiu, aplinka mane kerėjo, žiūrėti buvo vienas malonumas. Žinoma, to malonumo nebūtų be gerų aktorių. Tas pagrindinis ketvertukas buvo nuostabus, Carey Mulligan labai talentinga, tokia ne tuščia atrodo. Man patiko jos personažas. Nors ir apsukta galva, tačiau nepraradusi proto. Labai įsijaučiau į jos ir Deivido santykius, todėl vėliau jaučiausi taip pat savotiškai apgauta.
Siužetas gal ir nėra pernelyg originalus, suaugęs vyras suvedžioja mokinukę ir išveda ją iš kelio. Tačiau akivaizdu, kad tinkamai ir talentingai susuktas filmas net ir tokiu atveju pritrauks prie ekrano. Taigi, man tikrai patiko ir rekomenduoju! Pažiūrėkit mergaitės (o gal net ir berniukai), kaip svarbu yra mokytis ir nesėsti į nepažįstamų mašinas, nes žiūrėk dar imsi ir įsimylėsi.
Kai tik kažkur perskaičiau apie šį filmą iškart užsimaniau pasižiūrėti. Puiki aktorių komanda, pasitikėjimą keliantis režisierius, ko daugiau reikia? Įdomaus siužeto! O filmo istorija tokia: dviejų vaikų tėvai susitinka aptarti incidento kilusio tarp jų sūnų. Tačiau tas iš pradžių turėjęs būti mandagus ir civilizuotas suaugusių žmonių pokalbis perauga į tikrą santykių aiškinimąsi.
Nepagailėjau šiam filmui pačių aukščiausių balų todėl, kad tiesiog neturiu ką jam prikišti. Vaidyba natūrali, neperspausta, logiška. Aktoriai man labai patiko, apskritai ir kitus filmus su jais noriai žiūriu. Kate Winslet ir Christoph Waltz pora man labiau patiko. Gal dėl išankstinės simpatijos šiems aktoriams? Bet ir nepaisant to, jie buvo patrauklesni ne tokiu isterišku savo požiūriu, be to Waltz vaidmuo buvo tikrai komiškas. Filmo veiksmas visada vyksta vienoje patalpoje, kas gali truputį gąsdinti savo nuobodumu, beeet kaip jau sakiau, neturiu ką prikišti, tai man nė kiek neužkliuvo, nes patys aktoriai įnešė čia daug spalvų. Beje, filmas statytas pagal pjesę, dėl to ir galima suprasti, kodėl veiksmo vieta nesikeičia. Iš tikrųjų pagalvojus, kad filmas būtų kurtas tradiciniu būdu, su daug aktorių, keičiant vietą, tai iškart pasidaro nebeįdomu.
Iš tikrųjų tai visa ši situacija tokia kurioziška, privertė šypsotis, net tada kai nieko tokio akivaizdaus juokingo ir nevyko. Veikėjai dažnai perbėginėja į kitas stovyklas, tai palaiko savo antrąją pusę, tai moterys moteris, vyrai vyrus ir t.t. Atrodė pažįstamas tas apsimestinis mandagumas, na visiems tikriausiai yra buvę gyvenime situacijų, kai turi kalbėtis su žmonėmis su kuriais visai nenori turėti ką nors bendro, bet štai koks įvykis jus ima ir suveda. Pamažu atsiskleidžia tikrieji veidai, kurie gali gerokai nustebinti, į paviršių iškyla abiejų šeimų skauduliai ir nesutarimai. Žodžiu, užverda aistros.
Dažnai sakau, kad mėgstu filmus su sudėtingais, nenuspėjamais ir stebinančiais siužetas. Taip ir yra. Tačiau šis filmas dar kartą patvirtino, kad paprastumas irgi žavi. Kad filmas, kuriame dvi porelės sėdi ir kalbasi, gali būti įdomus ir prikaustantis.
Man patiko pabaiga, kuri rodos pasišaipė iš viso filmo ir visą tą kivirčą pavertė dar absurdiškesniu. Rekomenduoju pažiūrėti (bet ne tokiems, kurie ieško komedijos smagiam juokui). Ir linkiu visiems mums mažiau pūsti muilo burbulus. :)
The Beaver / Bebras (2011) (JAV) (Jungtiniai Arabų Emiratai) Režisierė: Jodie Foster Vaidina: Mel Gibson, Jodie Foster, Anton Yelchin, Jennifer Lawrence, Zachary Booth, Cherry Jones ir kt. Žanras: Drama Trukmė: 91min
Ketvirtas Jodie Foster bandymas režisieriauti, kitų jos filmų nemačiau, bet šiam neatsispyriau.
Pasakojimas yra apie vieną vyrą Valterį Bleką. Žmogų, kuris suserga depresija, nebejaučiau gyvenimo džiaugsmo, tik miega, o jei ne miega, tai slampinėja iš kampo į kampą. Kartą šiukšlių konteineryje jis randa lėlę-bebrą ir parsineša namo. Kaip pats Bebras sako, jis atėjo išgelbėti suknisto Valterio gyvenimo.
Taigi, Valteris pasidalija į dvi dalis. O tiksliau, tai jo asmenybės vadovavimą perima Bebras. Jame susikoncentruoja visas Valterio noras gyventi, pagyti, jo sveikoji pusė. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad Bebras yra gyvas organizmas, vis dėlto jis tik lėlė.
Apskritai, tai siužetas nėra niekuo išskirtinis, jau daug kur matytas. Tai mylinti, tai nemylinti žmona, paauglys sūnus, nekenčiantis tėvo ir draskomas savo pirmos meilės, jaunesnis super mielas sūnus, kuris šeimą riša tarpusavy. Taip, jie reaguoja į Bebrą, vieniems jis patinka, kitiems ne, bet kažko įdomaus ir nenutinka. Bet grįžkim prie Valterio. Kaip gali save išgelbėti taip gali ir privesti prie destrukcijos. Viskas gan tragiškai išsirutulioja. Iš pradžių filmas atrodo labai jau vidutiniškai, bet vėliau truputį pagilėja. Todėl ir balą pakėliau, nes gavau filmo siųstą žinutę. Keistas jausmas, kai žiūri filmą ir jis tau ne atrodo kažkuo ypatingas, tačiau vienu metu imi ir susigraudini. Man seniai taip bebuvo, todėl palaikiau tai geru ženklu.
Beje, ta filmo žinutė nėra giliai užkasta, pažiūrėjęs beveik kiekvienas supras. Ir beveik ji visa tilps Valterio kalboje. Čia ištrauka:
Starting over isn't crazy. Crazy is being miserable and walking around half asleep, numb, day after day after day. Crazy is pretending to be happy. Pretending that the way things are is the way they have to be for the rest of your bleeding life. All the potential, hope, all that joy, feeling, all that passion that life has sucked out of you.
Norwegian Wood / Noruwei no mori / Norvegų giria (2010) (Japonija) Režisierius: Tran Anh Hung Vaidina: Ken'ichi Matsuyama, Rinko Kikuchi, Kiko Mizuhara ir kt. Žanras: Drama, Romantinis Trukmė: 133min
Šiandien peržiūrėjau garsaus japonų rašytojo Haruki Murakami knygos "Norvegų giria" ekranizaciją. Mėgstu šį rašytoją, mėgstu ir jau minėtąją jo knygą. Manau režisieriui turėjo būti tikras iššūkis kurti tokį filmą, kadangi kiek esu skaičiusi Murakami knygų, visos jos tokios kitokios. Tokio jausmo tiesiog nepatirsi skaitydamas kitų autorių knygas. Todėl meldžiausi, kad jam būtų pavykę savo filme perteikti visą tą murakamišką atmosferą. Kaip jau galite pastebėti iš įvertinimo, filmu likau daug maž patenkinta.
Tiems, kurie pirmą kart girdi tiek apie Murakamį, tiek apie jo girią, pasistengsiu supažindint. Pagrindinis knygos/filmo veikėjas ir pasakotojas Vatanabė dabar mokosi viename Tokijo universitete. Prieš keletą metų nusižudė jo geriausias draugas, todėl norėdamas pabėgti nuo skausmo jis išvyko į Tokiją. Tačiau vieną dieną jis sutinka Naoko - nusižudžiusiojo draugo Kidzukio merginą.
Didelis pliusas, kad knygą ekranizavo patys japonai. Apskritai, čia tikriausiai buvo pirmas mano matytas japoniškas filmas, kuriame aktoriai japonai, o ir kalbama japoniškai. Buvo įdomu. Gal kiek keista, bet keistumas nėra blogai.
Neskaičiusiems knygos Vatanabė gali nepatikti. Atsiribojus nuo visų savo simpatijų ir man taip ima rodytis. Na tai, kad jis atrodo, gulasi su kiekviena mergina arba kad pabuvęs su viena, po valandos jau skambina kitai arba, kad dviems merginoms išpažįsta meilę. O jis net nėra kažkoks kazanova. Tiesiog paprastas vaikinas. Murakamio pasaulyje tai kažkodėl atrodo normalu. Tie jausmai atrodo tyresni, kažkaip norisi į viską pažiūrėti kitokiu kampu, paprastesniu. Jei dar kalbėt apie Vatanabę, tai filme man jis ne taip patiko, kaip knygoje. Knygoje jautėsi jo laisvumas, truputį ironiškas požiūris, pasitikėjimas, o čia jis buvo toks susikaustęs, statiškas, neatsiskleidęs, man jo buvo per maža.
Apibendrintai, filmas tikrai vykęs. Ne kartą kūnu perbėgo šiurpuliukai. Kai kurios scenos buvo labai jaukios, su išlaikyta murakamiška melancholija, paslaptimi, šiokia tokia nostalgija. Lietus už lango, prieblanda, The Beatles dainos. Apskritai, tiesiog buvo kažkas kitoniško žiūrėti į japonišką buitį, kaip jie valgo lazdelėmis ir pan. Be to man patiko garso takelis, jame nemažai smuiko, todėl kartais tikrai griebdavo už širdies. Truputį kliuvo nukapotos scenos, kartais net nespėdavau susivokt, o jau kitkas vyksta. Vėliau pripratau. Nesigailiu pažiūrėjusi. Nors knygai ir neprilygo, bet džiaugiuosi, kad pamačiau.
Meilė karo fone. Kas gi gali būti tragiškesnio ir labiau širdį draskančio? Seniai norėjau pamatyti šį filmą. Nežinau dėl ko, dėl žinomo vardo? Dėl aktorių? Karinės meilės istorijos dažniausiai būna tokios nelabai realios, per daug išpūstos, na tokios grynai, kur būna tik knygose.
Amerikoje vyksta Pilietinis karas. Į Šaltojo Kalno miestelį su savo tėvu atvyksta jauna dama. Tarp paprasto darbininko ir jos užsimezga romantiškas ryšys, tačiau prasidėjęs karas kviečia vyrus į mūšio lauką. Taigi Inmanas turi iškeliauti palikęs Adą jo laukti. Kol nėra Inmano Adą užgriūva kalnai bėdų, miršta tėvas, ji nuskursta, tačiau nė sekundei nenustoja laukusi.
Taip, labai romantiška istorija. Laiškų rašymai kiekvieną dieną, nuotraukų glostymai, meilės atodūsiai ir t.t. Laukimas, laukimas, laukimas. Didžioji filmo dalis yra Inmano grįžimas namo ir visokie jo nuotykiai kelionės namo metu bei Ados gyvenimas laukiant jo. Filmas netrumpas, bet kaip bebūtų keista žiūrėjimas kažkodėl neprailgo, nors atrodo, kad filmui turiu krūvas pastabų. Labai nervino R. Zellweger personažas, tipo labai jau kaimietė, moteris prie darbo. Vaidyba labai jau perspausta tokia ir nenatūrali. Čia ji buvo vien juokui kelti, na nebent dar kontrastui su Kidman, parodyti, kokia gi ji vis dėlto buvo miesčionė. Įdomiai jos sukosi tam savo ūky, gal ir patiko visai.
Manau filmas visiškiems romantikams, išsiilgusiems didžios, nesunaikinamos ir šiek tiek nerealios meilės istorijos. Tai va, čia ją ir galima išvysti. Mane pačią galbūt labiau jaudino kiti vaizdai, pavyzdžiui paliktų moterų gyvenimas karo metu, vargai, nekariaujančių vyrų plėšikavimai ir savivaliavimai ir t.t. Visumoje filmas visai neblogas, bet nebus mano mėgstamiausias.
Restless / Nenuoramos (Amžinybė) (2011) (JAV) Režisierius: Gus Van Sant Vaidina: Mia Wasikowska, Henry Hopper, Ryo Kase, Lusia Strus, Schuyler Fisk ir kt. Žanras: Drama, Romantinis Trukmė: 91min
Mielas filmas, nors ir liūdnokas. Toks ramus, trapus. Šiek tiek priminė neseniai matytą Another Earth, nors tematika ir skiriasi, o dar labiau tai Beginners. Filmas apie svarbiausius dalykus: apie gyvenimą, meilę ir mirtį.
Enokas yra gan keistas vaikinas, kurio vienintelis draugas yra WWII japonų lakūno Hirošio vaiduoklis. Enoko pomėgis yra vaikščioti į svetimų žmonių laidotuves. Vienose iš jų jis susipažįsta su mergina vardu Anabelė, kuri serga vėžiu. Jie susidraugauja.
Jau iškart aišku, kad jų meilė nebus ilga ir laiminga. Neišvengsime išsiskyrimo. Ši meilės istorija išsiskiria tuo, kad ji paprasta, tačiau ne tuščia. Taip, viskas klostosi kaip eiliniame romantiniame filme, tačiau bent jau man visas klišes atpirko jų paprasti bei nuoširdūs santykiai. Tiesiog graži meilė, ką čia ir be pasakysi.
Henry Hopper labai mielo veido berniukas, labai tiko šiam filmui. Pažiūrėjusi į Mia Wasikowską vis dar matydavau joje Džeinę Eir (tai pirmas filmas, kuriame ją pamačiau), tačiau dabar po truputį jos ima atsiskirti, imu pamatyti, kad Mia ir kitur gali vaidinti. Nežinau, ar čia ji man labai patiko. Vis dėlto jos bebaimis, gyvenimą įsimylėjęs personažas toks gana fantastinis, o kartais kažkoks perspaustas ar per daug idealus.
Puikiai tinkantis filmas vakarui arba ne tik vakarui, ir rytui, ir popietei. Bet kada, kai nesinori kažko įmantraus. Paprastas filmas skelbiantis paprastą bei seną tiesą: We have so little time to say the things we mean.
District 9 / 9-asis rajonas (2009) (JAV, Naujoji Zelandija, Pietų Afrika, Kanada) Režisierius: Neill Blomkamp Vaidina: Sharlto Copley, Jason Cope, Nathalie Boltt, Sylvaine Strike, Elizabeth Mkandawie, John Sumner, William Allen Young ir kt. Žanras: Sci-Fi, Trileris, Veiksmo Trukmė: 112min
Oho! Filmas, ne juokais nustebinęs. Nesitikėjau kažko, nors ir prisiskaičiau liaupsinančių komentarų. O nustebino savo nenuspėjamu siužetu bei tuo, kad visiškai skiriasi nuo filmų apie ateivius, kuriuos kada nors mačiau.
Prieš dvidešimt metų į Žemę atvyko ateiviai. Tačiau jie nebuvo agresyvūs, neketino kariauti ar užimti planetos. Jie buvo nusilpę, todėl žmonės juos apgyvendino devintajame rajone. Tačiau atėjūnai vis labiau kelia žmonių pasipiktinimą, todėl nusprendžiama juos iškeldinti kitur. Įdomu tai, kad yra prikurta visokių komitetų, institucijų, kurios rūpinasi ateivių reikalais, gyvenimu.
Filmas nufilmuotas dviem būdais: kaip televizijos reportažas ir tradiciniu būdu, kai filmuoja operatorius. Kartais atrodo lyg žiūrėtum kokį dokumentinį filmą. Man patiko toks sprendimas, juolab, kad perėjimas iš vieno būdo į kitą nebūdavo skaudus, t.y. to nė nepastebėdavau. Vaidyba atrodė labai natūrali.
Iš pradžių buvo viskas labai keista. Rodos, ateiviai ten gyveno visai kaip žmonės. Buvo einama ir renkama jų parašai, pranešama apie iškeldinimą. Man kyla klausimas, kaip jie susikalbėdavo su žmonėmis, bent jau aš tų ateivių kalboje girdėjau vien tik kažkokį burbuliavimą.
Apskritai tai filmas žiauriai įtraukiantis, kiekviena jo minutė įdomi. Net užmiršau tikrinti kiek laiko liko iki pabaigos, nes didžiuma laiko tiesiog žiūrėjau sustingusi. Daug veiksmo, susišaudymų, lakstymų, apstu visokių įvykių. Tikriausiai tai pirmas kartas, kuomet požiūris į ateivius buvo kitoks, man jų net pasidarė gaila. Nes čia žmonės yra tikrieji kenkėjai.
Rekomenduoju fantastikos mėgėjams, šį filmą privalu pamatyti. Tikrai patiko! Iš pradžių vertęs žiūrėti kiek nepatikliai ir įtartinai, vėliau visiškai įtraukė!
Antras filmas patraukęs mano dėmesį, tai Anna Karenina. Dar viena knygos ekranizacija, šįkart jau rimtesnio klasikos kūrinio, kurio nesu skaičiusi, deja. Pagrindiniame vaidmenyje mano mėgiama aktorė Keira Knightley, taip pat vaidina Jude Law, Aaron Johnson ir kiti gana žinomi aktoriai. Režisieriaus kedėje Joe Wright, todėl tikiuosi pamatyti gerą, kokybišką dramą. Jo režisuoti filmai Atonement ir Pride & Prejudice jau seniai pridėti prie mano mėgiamiausių.
.jpg)
