Gyvenimo medis, tai daugiau išgyventas jausmas, negu filmas. Tai lyg nufilmuota gyvenimo poezija, malda, būsena. Čia nebus nenuspėjamo siužeto, nebus įtempto veiksmo, tai bus vaizdo, muzikos ir jausmo sintezė, kurią kiekvienas išgyvens savaip.
Šio filmo režisierius Terrence Malick nepasižymi filmų kepimu. Per 40 metų jis sukūrė šešis filmus ( trys dar nebaigti). Ir kiek jais teko pasidomėti iki šio filmo buvusiais režisieriaus darbais, visi jie atrodo iš pirmo žvilgsnio gana skirtingi: Badlands (1973) - kriminalinė drama, Days of Heaven (1978) - romantinė, The Thin Red Line (1998) - karinė, The New World (2005) - biografinė ir istorinė. Ir štai The Tree of Life (2011) - fantastinė drama sukelianti neeilinius pojūčius. Susidaro įspūdis, kad šis režisierius, nors ir turi kantrybės ilgai krapštinėtis ties vienu filmu, apsistoti ties vienu siauru žanru nežada.
Filmo veiksmas koncentruotas į vieną eilinę Teksaso šeimą. Pagrinde mes plaukiojame po vyriausiojo sūnaus Džeko prisiminimus apie jo vaikystę bei mirusį brolį ir matome sudėtingus jo santykius su griežtu ir reikliu tėvu, charakterio ir asmenybės formavimąsi bei tas vėjavaikiškas dienas.
Kaip jau sakiau, šį filmą žiūrėdamas neišlaikysi šaltų nervų visą laiką. Skambanti muzika kone dieviška, rodos iškelianti tave virš visko. Paprasti gyvenimiški dalykai: vaikystė, šeima, tarpusavio santykiai, tačiau kartu tai tik maža dalelė visatos kontekste. Įdomus filmavimo kampas ir žodžių šykštėjimas neabejotinai sukelė ryškias emocijas. Ne veltui sakoma, kad tyla pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių. Ir taip, tylos čia nemaža, daug verbalinės kalbos ir pačios žmogaus būsenos, jo jausmų atsispindinčių veide, mimikoje. Iš tikrųjų bežiūrint, man pakvipo ir pačia mano vaikyste. Aišku, panašu ne kiek pačiais įvykiais, o tais jausmais, išgyventai bežiūrint. Man vaikystė asocijuojasi su žaislais pasidarytais iš nieko, su tėvų barniais girdimais už sienos, su ilgomis dienomis besibastant laukais, su neišsenkančia vaizduote, su jausmais, kuriuos jau sugebi jausti, tačiau dar jų nesupranti, su bėdomis ir džiaugsmais, kuriuos turėjai su kuo išgyventi, mano atveju - su sese, ir su tėvais, kuriems kartais gali jausti ne tai, ką iš tiesų turėtum.
Daug kas verkia, kad filmas lėtas, kad nuobodus, kad monotoniškas. Tačiau ar pats gyvenimas yra greitas? Ar tarkim, žmogaus asmenybė susiformuoja greitai? Ar laiko tarpas nuo kūdikio iki senelio prabėga greitai? Visi tai nevyksta greitai, tai lėti ir smulkmeniški procesas. Tad tiesiog naivu tikėtis, kad filmas apie tokius dalykus gali būti greitas.
Filmas sukurtas su tokia baugia elegancija, kad žiūri ir galvoji, koks didingas ir paslaptingas reiškinys yra gyvenimas ir būdamas toks mažytis padarėlis, gali galvą persilaužt galvodamas apie tai. Tačiau kartu jis ir toks gražus, net iki skausmo ir kartais tiesiog supranti, kad tu negali viso to pakelti, todėl ir atsiriboji nuo to galvojimo, galbūt ir nesąmoningai.
Neįmanoma išvardinti visko apie ką yra šis filmas. Kiekvienas jame pamatys tai, ką norės pamatyti, tai kas jiems aktualiausia.
Vienu sakiniu: Apie neišsemiamas temas: gyvenimą, mirtį, meilę, grožį ir būtį. Neeilinis filmas, reikalaujantis susikaupimo ir kantrybės, tačiau už tai atsilyginantis. Man patiko. Prasmingas.
The Tree of Life / Gyvenimo medis (2011) (JAV).jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą