Dar vienas bendras režisieriaus Gabriele Muccino ir aktoriaus Will Smith bendras filmas, kurį pagaliau pavyko pamatyti. Beje, jame pirmą kart pasirodo ir W. Smith sūnus Jaden Smith. Seven Pounds buvo geras, bet ne tobulas, todėl prieš įsijungiant šį neturėjau kosminių lūkesčių.
Krisas Gartneris su savo šeima vos suduria galą su galu. Jam nesiseka darbe, santykiai su žmona šlyja ir šlyja, kol galiausiai ji jį palieka. Tai biografinis filmas apie vieno žmogaus ėjimą geresnio gyvenimo link.
Iš kart galiu pasakyti, kodėl šis filmas man patiko labiau. Jis buvo realistiškesnis. Aš pilnai tikiu, kad taip galėjo būti ir buvo. Krisas nėra tobulas, jam reikėjo atlaikyti be galo daug. Jis gali ir pravirkti, ir prarasti kantrybę, ir nusižeminti. Seven Pounds man patiko, bet tai tebuvo graži pasaka, kurią greit ir pamiršau.
Nežinau, ar gali būti žmonių, kurių šis filmas neįkvėptų. Nemanau. Tai tikrai įkvepianti ir padrąsinanti istorija, apie tai, kad net esant giliausioje duobėje iš jos išsikapstyti įmanoma.
Christopher Gardner: Hey. Don't ever let somebody tell you... You can't do something. Not even me. All right? Christopher: All right. Christopher Gardner: You got a dream... You gotta protect it. People can't do somethin' themselves, they wanna tell you you can't do it. If you want somethin', go get it. Period.
I Am Sam / Aš esu Semas (2001) (JAV) Režisierė: Jessie Nelson Vaidina: Sean Penn, Dakota Fanning, Michelle Pfeiffer, Dianne Wiest, Richard Schiff, Doug Hutchison ir kt. Žanras: Drama Trukmė: 132min Vertinu: 8/10
Tai antras ir kol kas šviežiausias, kad ir kaip keistai beskambėtų, režisierės Jessie Nelson, filmas, nominuotas Oskarui.
Tai drama, pasakojanti apie Semą, kuris serga autizmu. Nuo to laiko, kai buvo paliktas su kūdikiu ant rankų, Semas su atsidavimu jį augina. Tačiau Liusei paaugus, įvairios tarnybos susirūpina Semo pajėgumu auginti dukterį, juk jo protas kaip septynmečio vaiko. Liusę iš jo atima ir taip prasideda Semo kova, besitengiant ją susigrąžinti. Žinoma, jis vienas ne ką padarytų, todėl jam, iš pradžių nenoromis, padeda viena advokatė.
Ieškojau filmo panašaus į "Mano vardas Kanas".. Bent jau aš tai panašumų tarp šių filmų radau nemažai. Vien jau pavadinimai labai panašūs. Abu jie yra kitokie - t.y. turi šiokią tokią protinę negalią, kas neleidžia jiems suvokti pasaulio taip kaip reiktų. Aišku apie abu filmus, komentatoriai sako, kad pusės jo nematė, nes ašaros tekėjo upeliais. Taip filmai tikrai graudulingi, apie visiems labai opius dalykus, nors bent jau aš susigraudinau tik per šį ir tai vieną kartą.
Iš tikrųjų, ar daug proto reikia, kad sugebėtum išauginti vaiką? Nejaugi nepakanka meilės? Filme daug kas mano, kad nepakanka, todėl atskiria Semą nuo dukters. Tačiau ryšio tarp jų niekas nesugeba nutraukti. Ir būtent šis filme nagrinėjamas klausimas sukelia daugiausiai minčių. Nes atrodo, kad lyg ir dukrai geriau būti su tėčiu, tačiau negi tas gerumas nedingsta, kai tu turi rūpintis juo, o ne jis tavimi?
Sean Penn vaidyba šiam filme buvo daugiau negu stebinanti. Kai įpranti matyti jį kietuose ar bent jau vyriškesniuose amplua, šis, Semo vaidmuo, iš pradžių gali pasirodyti juokingas, o vėliau suvoki, kad šis aktorius turi daug daugiau aktorinio meistriškumo nei manei. Ir gana gaila, kad jis nelaimėjo to Oskaro. Buvo vertas.
Dakota Fanning taip pat stebino. Ir nenuostabu, kad šis filmas ją išgarsino. Tokios nuoširdžios ir tikroviškos vaidybos iš mažo vaiko sunku tikėtis.
Filmas persisunkęs nuoširdumu ir matant Semo vaikišką naivumą, retam nesuspaus širdies. Tai gana šviesus, turintis ne tik graudžių, bet nemažai komiškų vietų (vien jau įvairiaspalvė Semo draugų kompanija.)
Vienu sakiniu: Gražus, jausmingas filmas, kurį pažiūrėti tiesiog būtina.
Gyvenimo medis, tai daugiau išgyventas jausmas, negu filmas. Tai lyg nufilmuota gyvenimo poezija, malda, būsena. Čia nebus nenuspėjamo siužeto, nebus įtempto veiksmo, tai bus vaizdo, muzikos ir jausmo sintezė, kurią kiekvienas išgyvens savaip.
Šio filmo režisierius Terrence Malick nepasižymi filmų kepimu. Per 40 metų jis sukūrė šešis filmus ( trys dar nebaigti). Ir kiek jais teko pasidomėti iki šio filmo buvusiais režisieriaus darbais, visi jie atrodo iš pirmo žvilgsnio gana skirtingi: Badlands (1973) - kriminalinė drama, Days of Heaven (1978) - romantinė, The Thin Red Line (1998) - karinė, The New World (2005) - biografinė ir istorinė. Ir štai The Tree of Life (2011) - fantastinė drama sukelianti neeilinius pojūčius. Susidaro įspūdis, kad šis režisierius, nors ir turi kantrybės ilgai krapštinėtis ties vienu filmu, apsistoti ties vienu siauru žanru nežada.
Filmo veiksmas koncentruotas į vieną eilinę Teksaso šeimą. Pagrinde mes plaukiojame po vyriausiojo sūnaus Džeko prisiminimus apie jo vaikystę bei mirusį brolį ir matome sudėtingus jo santykius su griežtu ir reikliu tėvu, charakterio ir asmenybės formavimąsi bei tas vėjavaikiškas dienas.
Kaip jau sakiau, šį filmą žiūrėdamas neišlaikysi šaltų nervų visą laiką. Skambanti muzika kone dieviška, rodos iškelianti tave virš visko. Paprasti gyvenimiški dalykai: vaikystė, šeima, tarpusavio santykiai, tačiau kartu tai tik maža dalelė visatos kontekste. Įdomus filmavimo kampas ir žodžių šykštėjimas neabejotinai sukelė ryškias emocijas. Ne veltui sakoma, kad tyla pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių. Ir taip, tylos čia nemaža, daug verbalinės kalbos ir pačios žmogaus būsenos, jo jausmų atsispindinčių veide, mimikoje. Iš tikrųjų bežiūrint, man pakvipo ir pačia mano vaikyste. Aišku, panašu ne kiek pačiais įvykiais, o tais jausmais, išgyventai bežiūrint. Man vaikystė asocijuojasi su žaislais pasidarytais iš nieko, su tėvų barniais girdimais už sienos, su ilgomis dienomis besibastant laukais, su neišsenkančia vaizduote, su jausmais, kuriuos jau sugebi jausti, tačiau dar jų nesupranti, su bėdomis ir džiaugsmais, kuriuos turėjai su kuo išgyventi, mano atveju - su sese, ir su tėvais, kuriems kartais gali jausti ne tai, ką iš tiesų turėtum.
Daug kas verkia, kad filmas lėtas, kad nuobodus, kad monotoniškas. Tačiau ar pats gyvenimas yra greitas? Ar tarkim, žmogaus asmenybė susiformuoja greitai? Ar laiko tarpas nuo kūdikio iki senelio prabėga greitai? Visi tai nevyksta greitai, tai lėti ir smulkmeniški procesas. Tad tiesiog naivu tikėtis, kad filmas apie tokius dalykus gali būti greitas.
Filmas sukurtas su tokia baugia elegancija, kad žiūri ir galvoji, koks didingas ir paslaptingas reiškinys yra gyvenimas ir būdamas toks mažytis padarėlis, gali galvą persilaužt galvodamas apie tai. Tačiau kartu jis ir toks gražus, net iki skausmo ir kartais tiesiog supranti, kad tu negali viso to pakelti, todėl ir atsiriboji nuo to galvojimo, galbūt ir nesąmoningai.
Neįmanoma išvardinti visko apie ką yra šis filmas. Kiekvienas jame pamatys tai, ką norės pamatyti, tai kas jiems aktualiausia.
Vienu sakiniu: Apie neišsemiamas temas: gyvenimą, mirtį, meilę, grožį ir būtį. Neeilinis filmas, reikalaujantis susikaupimo ir kantrybės, tačiau už tai atsilyginantis. Man patiko. Prasmingas.
Atėjo šventė ir į mano kiemą! Jau praėjo metai kaip aš čia keverzoju, sunku net patikėt, kaip greitai bėga laikas.
Peržiūrime archyvus ir aiškiausiai pamatome, kad pažiūrėjau 176 filmus ir 2 serialus. Na, galima sakyti, kad po filmą kas antrą dieną. O jeigu paskaičiuotume, keik laiko praleidau prie jų (tarkim vienas filmas trunka 2h) gautume neblogą skaičiuką - 352h arba dvi savaitės kino seanso. :D
Iš pradžių galvojau pateikti savo visų metų filmų topą. Bet tada galvoju, ech, kaip aš išsirinksiu iš tokios galybės? Todėl geriausius sumečiau į štai šį video:
Nėra čia ko daug seilėtis. Pirmasis gimtadienis, tai dar ne jubiliejus. :D Tiesiog palinkėsiu sau naujų idėjų, nes jaučiu, kad man ima pabosti ši jau nusistovėjusi tvarkelė. Reikia įpūsti permainų vėjo. Idėjos jau generuojasi dar mokslų neužkariautose smegenų užkampiuose.
P.S. Koks gimtadienis be dovanų? Na, kad i nuo pačios sau. Štai dovanoju sau naują blogo foną. Yay!
My name is Khan / Mano vardas Kanas (2010) (Indija) Režisierius: Karan Johar Vaidina: Shah Rukh Khan, Kajol, Kenton Duty, Sheetal Menon ir kt. Žanras: Drama, Romantinis, Biografinis Trukmė: 165min Vertinu: 3.5/4
Reikia pradėti doroti savo watchlist'ą, nes pastebėjau, kad kai jau pasižymi kokį filmą, tai pasidaro aišku, kad greitu laiko jo nepažiūrėsi.
Apie šį filmą teko girdėti labai daug, visiems jis patiko, visi jį primigtinai siūlo pažiūrėti. Tai filmas, kuris palies kiekvieną.
Rizvanas Kanas serga Aspergerio sindromu, tačiau tai jam nesutrukdo susikurti laimingą gyvenimą. Pasaulį jis suvokia kiek kitaip, pavyzdžiui, nesupranta kodėl žmonės kalba ne tai ką mano iš tiesų. Tačiau vieną rugsėjo 11 - osios dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis, teroristams užgrobus du lėktuvus ir įsirežus į bokštus dvynius. Musulmonai pradedami persekioti, jie užgauliojami ir puldinėjami. Kadangi Kanas taip pat musulmonas, jo laimingas gyvenimas pradeda griūti. Todėl Kanas pradeda kelionę pas Jungtinių valstijų prezidentą tam, kad pasakytų: "Mano vardas Kanas ir aš nesu teroristas".
Filmas man patiko, nes jis aprėpia tiek daug. Rasizmas, religijų skirtumai, tolerancijos stoka, žmogiškumo trūkumas ir t.t. Nereikia vieno ar kelių žmonių dėka nuteisti visos tautos. Juk ir mums patiems, lietuviams, ko gero nemalonu, kad visokiose anglijose ir airijose esam pagarsėję kaip žulikai. Ir kodėl? Nes keli taip pasielgė.
Vienu sakiniu: Kitoks indiškas filmas. Daugeliui patiks ir "sueis", privers pamąstyti apie save ir apie mus supantį pasaulį ir ar mes tikrai norime, kad jis toks būtų. Įtikinama vaidyba ir jaudinanti žmogaus istorija.
Pažiūrėjau pagaliau ir tą liaupsintą ir peiktą Prometėją. Daug tikėjausi, labai daug.
Iškart pasakysiu, įspūdžio, tokio kokio tikėjausi, nepaliko. Taip, vaizdo efektai stulbinantys, užmojai - dideli. Bet pavadinčiau eiliniu filmu apie žmogaus kišimąsi į visatą, ir eilinį kartą stipriai gaunant per nagus.
Žemėje pora tyrinėtojų aptinka įrodymų, kad žmonės atsirado ne taip, kaip iki šiol manėme. Todėl grupė mokslininkų išskrenda į kosmosą, kad susitiktų su savo "kūrėjais". Tai yra kitomis gyvybės formomis, kurios kaip manoma, suprojektavo mus, žmones.
Filmas bando pateikti mums kitokią žmonių atsiradimo versiją, spjaudamas į iki tol mums žinomą Darvino evoliucijos teoriją ir bažnyčios teigiamas tiesas.
Pasakysiu tiesą, neatpažinau Noomi Rapace, kuri man taip patiko švediškoje filmo Mergina su dragono tatuiruote versijoje. Čia ji taip pat atlieka pagrindinę rolę. Michael Fassbender bei Charlize Theron kaip visada nepriekaištingi, nors Charlize vaidmuo netryško sudėtingumu. Apie vaidybą nieko įdomaus negaliu pasakyti, ko gero visiems aišku, kad sci-fi filmuose nereikia didelio aktorinio diapazono. Bet man ji kiek kliuvo, na nes man tiesiog sunku įsivaizduoti, kad žmonės pasiryžę skristi į kitą planetą gali elgtis taip neatsakingai, turėti tokius silpnus nervus ir greit pamesti galvą. Užplaukė ir skrendu.
Bet kaip jau minėjau, efektai atimantys žadą, todėl žiūrint geros kokybės, arba dar geriau jei kino teatre, galima patirti tikrai efektingą reginį.
Vienu sakiniu: Filmas įtemptas, įdomus ir prikaustantis, bet tik tam kartui. Nesijaučiu pamačiusi kažką tokio, ko nemačiau anksčiau ar net neįsivaizdavau.
Šiomis dienomis tik ir nardau po komedijų platybes. Tikriausiai prasidėjus naujiems mokslo metams mano smegenys visai nebenori žiūrėti rimtesnių filmų ir taip jau turi jos ką veikti.
"Tedas" buvo gana mano lauktas filmas, vien jau dėl fakto, kad jame vaidina toks mielas pliušinis kompiuterinis meškiukas riebiai besikeikiantis. Ir tikrai, filmas pateisino lūkesčius, pasijuokti teko net už pilvo susiėmus. Mėgstantiems juodą humorą ir serialą "Family guy" (kadangi Tedo režisierius yra vienas serialo kūrėjų) šis filmas kaip tik.
Džonas Benetas būdamas ašuonerių per vienas Kalėdas sugalvojo norą, kad jo meškis prabiltų. Ir netikėtai jo noras išsipildė. Nuo to laiko Džonas ir Tedas tapo neperskiriamais draugais. Tačiau Džonas suauga, jo mergina nori rimto vyro darančio karjerą, o ne berniuko rūkančio žole su savo meškiuku. Todėl Tedui belieka išsikraustyti.
Man patiko. Patiko, nes tai buvo kažkas naujo (na gal ne visai kažkas naujo imant visus kadanors sukurtus filmus). Tačiau man tai buvo atokvėpis nuo visų viena po kitos kepamų romantinių komedijų, kurios apie tą patį. O čia istorija apie draugystę su savo vaikystės žaislu. Aišku adaptuota labiau suaugusiems, o ne vaikams.
Vienu sakiniu: Puiki komedija su geru juodo humoro užtaisu. Vien jau trailerį pasižiūrėjus, galima suprasti ką pamatysit. :)
Įsijungit šią komediją paskatino geras įvertinimas ir neblogji į ją sukišti aktoriai. Ir kaip nieko nesitikint susižiūrėjo neblogai. Tiesiog eilinė amerikietiška komedija, kurioje karts nuo karto galima visai skaniai pasijuokti.
Du Niujorko policijos departamento policininkai, kurie nėra labai kieti, pagaliau gauna progą pasireikšti, kadangi dvi jų nuovados žvaigždės žuvo ir Niujorkui reikia naujų didvyrių. Tik kaip ir reikia tikėtis, viskas eisi s ne taip kaip planuojama.
Visai smagus filmas neįpareigojančiam vakaro praleidimui. Puikiai sulipdyta pagrindinė aktorių pora: veiksmo trokštantis ir vietoje nenustygstantis karštakošis Teris (M. Wahlberg) bei popierių žiurkė, kaip ji pravardžiuoja bendradarbiai, mėmė, jokių pavojingų nuotykių netrokštantis Alenas. Įsivaizduojat kokia kančia jiems turėtų būti dirbti kartu? Taigi, jų tarpusavio konfliktai ir kampų šlifavimai dažnai kelia šypsnį.
Kaip ir dauguma tokio tipo komedijų ji turi eilinį braižą, panašią įvykių seką ir skystą moralą. Žodžiu, nieko ko nebūtume matę.
Vienu sakiniu: Dar viena komedija, kuri pradžioje buvusi juokinga vėliau atsibosta ir verčia žvilgčiot į laikrodį.
Šįkart pažiūrėjau tokį mindfuck filmą pavadinimu Stay (Pasilik). Su mano mėgstamais aktoriais Ewan McGregor, Ryan Gosling ir Naomi Watts.
Ir kaip jau sakiau to mindfucko buvo tikrai nemažai. Kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau suprasdavau, kad nieko nebesuprantu. Persipynę pasauliai, laikas, žmonės, įvykiai, realybė ir fantazijos. O pabaigoje viskas ne tai, kad išaiškėja, bet dar labiau susipainioja ir nuoširdžiai sakant likau pasimetusi.
Dailės studentas Henris išgyvena krizę ir lankosi pas psichologę. Tačiau atėjęs į eilinę konsultaciją jis pamato, kad ją pavaduoja kitas vyras. Henris šiam prisipažįsta ketinantis ateinančiomis dienomis nusižudyti. Taip tikriausiai reiktų trumpai pristatyti ką pamatysit, nors čia tik ledkalnio viršūnė.
Taip, filmas man paliko daugiau klausimų negu atsakymų. Gal ir keistai nuskambės, tačiau žiūrėti vistiek buvo kažkodėl įdomu. Man patiko žiūrėti į mėgstamus aktorius, jų vaidybą į tas psichologines dramas, kurias atrodo supratau (o gal tik atrodo). Įdomiai nufilmuota, kas sukuria nerealumo ir iliuzijos įspūdį. Filmas nagrinėja ne tokias linksmas temas, jis paliečia savižudybės, depresijos, egzistensijos klausimus. Iš esmės įdomus, tačiau man ko gero per sudėtingas.
Vienu sakiniu: Nors filmas ir traukia savo mistiškumu ir paslaptimi, bent jau man asmeniškai pritrūko aiškesnio neaiškumo.
Po dešimties metų Vyrai juodais drabužiais grįžta! Jau trečias Barry Sonnenfeld režisuotas filmas apie slaptą organizaciją kontroliuojančią ateivių veikimą Žemėje ir saugančią mus nuo piktų ateivių besigviešiančių mūsų planetos, mums to net nežinant. Išpažinsiu savo simpatijas šiems filmams, todėl didelio objektyvumo tikėtis neverta. Apie šį sužinojusi, iškart užsimaniau peržiūrėti. Ir galiu pasakyti, kad puikiai praleidau laiką.
Šiame filmo pagrindu tampa kelionės laike, J (W. Smith) turi grįžti atgal į 1969 - uosius, kad išgelbėtų K (T. L. Jones) nuo mirties, kadangi pateko į laiko lūžį ir persikėlė į kitą realybę. Realybę, kurioje agentas K jau keturiasdešimt metų miręs. Skamba painiai. Taip ir yra. Bet dėl to žiūrėti buvo tik įdomiau. Daug veiksmo, netikėtų siužeto posūkių, iki tol nežinotų faktų apie veikėjus, graudulingų akimirkų, kaip visada šlykščių žmonėmis užsimaskavusių ateivių ir viskas pagardinta puikiu humoru, taigi skaniai pasijuokti teko, ir ne kartą.
Kaip jau sakiau man patiko šio filmo pirmtakai, o šis netgi dar labiau. Kažkokia nostalgiją net pajaučiau bežiūrėdama. Kaip tokį nesudėtingo žanro ir nedidelio svorio filmą vertinu puikiai - sugebėjo išlaikyti įtampą ir smalsumą iki pat pabaigos, sugebėjo prajuokinti ir susigraudinti, privertė spėlioti ir nežinoti ko tikėtis.
Beje, Josh Brolin panašus į Tommy Lee Jones stulbinamas, nors šio ir niekas nepranoks.
Na va, prieš kelias dienas peržiūrėjau garsios ir ko gero visiems žinomos pasakos apie snieguolę modernią ekranizaciją. Žiauresnę, tamsesnę, įvairiapusiškesnę. Ypatingai efektai ir kažkoks specifinis jausmas bežiūrint. Vaidyba tokia nei labai bloga, nei labai gera, na nebent Charlize Theron, kurios piktosios pamotės vaidmuo buvo labai įdomus, šarmingas toks, spalvingas. Man patiko.
Šiam filme pasaka gerokai pakoreguota - čia Snieguolė kovingesnė, stipresnė (kiek visai tai įkūnijo K. Stewart jau kitas klausimas), daugiau kovos, veiksmo ir panašių dalykų, tačiau išlieka ir tie tradiciniai dalykai, kaip princo pabučiavimas, septyni nykštukai ar užnuodytas obuolys.
Daug metų bokšte laikyta Snieguolė pasitaikius progai pabėga. Piktoji pamotė išsiunčia medžiotoją ją surasti ir sugrąžinti atgal į karalystę, tačiau po netikėto įvykių posūkio, iš medžiotojo jis tampa jos globėju ir vėliau padeda Snieguolei nugalėti Piktąją Pamotę.
Žiūrėti tikras malonumas. Tas pasakiškas, pavojingas ir paslaptingas pasaulis sukurtas labai smulkmeniškai ir išmoningai, personažų apranga ir išvaizda verta pasigerėjimo, o efektai, kaip jau sakiau, gana įspūdingi. Kaip žinia, Kristen Stewart yra viena tų aktorių, kuri susilaukia daug daugiau pastabų ir kritikos, negu gerų žodžių. Kad ir kaip norėtųsi ją pagirti ir pasakyti, kad čia ji sužibėjo, deja, taip pasakyti negaliu. Jos vaidyba buvo erzinanti ir vietomis nenatūrali. Ją peikt tikriausiai jau yra too mainstream, nu bet ką man padaryt, kad nervuoja ji mane. :D Nors nebuvo taip blogai, bet kažko man trūūūūūko.
Pabaiga man pasirodė skystoka, bet aplamai įspūdis geras, nežinau ar pateisinto lūkesčius, bet žinau, kad tikrai nenuvylė. Rekomenduoju.
Gran Torino (2008) (JAV, Vokietija) Režisierius:Clint Eastwood Vaidina: Clint Eastwood, Bee Vang, Christopher Carley, Anney Her Geraldine Hughes, Dreama Walker ir kt. Žanras: Drama Trukmė: 116min Vertinu: 3/4
Na va, ir prie Gran Torino pagaliau prisikasiau. Iš tikrųjų tai iš filmo tikėjausi tikrai nemažai, nes visgi įvertinimas IMDb virš aštuonių. Bet ir vėl man su tais Eastwood filmais neina susikalbėt. Million Dollar Baby man visai patiko, Mystic River - nelabai, o šis ko gero įsiterps tarp tų dviejų.
Gran Torino pavadinčiau vidutiniška drama su vidutinišku ir kiek nuspėjamu siužetu. Karo veteranas Walt Kowalski ką tik palaidoja žmoną ir dabar gyvena vienas. Jis yra labai tradicinių pažiūrų, negali pakęsti kitokios rasės žmonių, todėl jo kaimynystėje gyvenantys azijatai jį tik nervina, negali žiūrėti į savo anūkę, kuri rengiasi per drąsiai ir šiaip vaikšto visada susiraukęs, nes viskas jam nepatinka. Tačiau vėliau palaipsniui susidraugauja su savo kaimynais, kurie jam tampa beveik svarbesni už artimuosius.
Kaip jau sakiau, daug ką galima nuspėti, pabaiga taip pat daug maž aiški (tačiau tas jo poelgis gale, turėjęs būti kažkoks labai herojiškas, man pasirodė keistas ir perspaustas kiek.) Filmas gvildenantis rasicmo problemą, taip pat seno žmogaus prisitaikymo sparčiai besikeičiančiame pasaulyje bėdas. Nu bet tiesiog jis buvo pernelyg nuspėjamas, gal tas ir kliuvo labiausiai, C.Eastwood kiek kelia filmą, nors jo personažas kažkiek nerealus, ir šiaip nematau kažko tokio už ką reiktų turėtų tokį didelį balą IMDb. Šiaip ar taip, susižiūrėjo gan lengvai, gan skaniai, bet šedevru nepavadinčiau.
The Pursuit of Happyness / Ieškantys laimės (2006) (JAV).png)
.jpg)
.jpg)
