183. Water for Elephants

Water for Elephants / Vanduo drambliams (2011) (JAV)
Režisierius: Francis Lawrence
Vaidina: Robert Pattison, Reese Witherspoon, Christoph Waltz, Jim Norton, Hal Holbrook ir kt.
Žanras: Drama, Romantinis
Trukmė: 120min
Vertinu: 8/10

Labai retai būna, kad filmas pespjautų knygą. Bet šįkart taip nutiko, paminėkime šią neeilinę datą! Liepos vidury kaip tik turėjau progą paskaityti tą Saros Gruen knygą, dėl kurios visi svaigo ir kurią visi gyrė. Nepatiko (platesnius paniurnėjimus galite paskaityti štai čia). Knyga buvo be galo banali ir tai kuriam laikui buvo atmušę mano norą pažiūrėti šį filmą.

Siužetas yra toks nerealistiškas, tipinis, holivudinis. Toks, kuris nutiktų kartą iš milijono, na, bet pasvajojimui puikiai susižiūri. Vos prasidėjus paskutiniam Džeikobo egzaminui prieš baigiant veterinarijos universitetą, jam praneša, kad abu jo tėvai žuvo autoavarijoje. Negana to, namas ir visas jų turtas priklauso bankui, taip kad, Džeikobas lieka plikas basas. Belieka susikrauti lagaminą ir leistis kur kojos neša. Taip jo kojos jį nuneša ant traukinio bėgių. Ne, ne, ne žudytis. :) Kaip tik tada pro šalį važiuoja cirko traukinys į kurį Džeikobas įšoka. Na ir prasideda naujas gyvenimėlis ir visokios meilės seilės.

Galbūt skeptiškai į šį filmą verčia žiūrėti R. Pattisonas. Aš irgi taip iš pradžių buvau nusiteikus. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, bežiūrėdama aš nė karto nepagalvojau apie kokią nors vampyrų gaują, kaip būna žiūrint į Kristen Stewart. Manau, su vaidmeniu jis šįkart susidorojo ir sugebėjo atsiriboti nuo to vampyriško šleifo. Nors aišku, kažko ten stebuklingo nepadarė, bet žiūrėti buvo galima.
Christoph Waltz buvo atsvara viso to dėl ko filmo nesinorėjo žiūrėti. Jis buvo lyg didelis pliusas prieš daugybę mažų minusiukų. Ir aišku man jis labai patiko, net į tokį vienpusišką vaidmenį sugebėjo įnešti spalvų.

Filmas nenustebins įmantriais ir nenuspėjamais siužeto vingiais. Tai eilinė meilės drama tik įvilkta į kitokius, šiuo atveju cirko, rėmus. Ir mane tie rėmai pakerėjo. Tiesiog man viskas buvo be galo gražu. Artistai, cirko palapinė, pasirodymai, gyvūnai ir apskritai tie metai - 1931, nes ir drabužiai, ir muzika buvo tokie specifiniai, visai kitokie. Man taip pat patiko tai, kad meilė tarp Džeikobo ir Marlenos neišsivystė pernelyg greitai, kas dažniausiai atsitinka panašiuose filmuose.
Aš suvokiu, kad atėmus tą cirką ir perkėlus viską į dabartį nebebūtų į ką žiūrėti. Bet aš negaliu sau nieko padaryt, man filmą buvo įdomu žiūrėti, jis mane prikaustė, išlaikė susidomėjimą, kartais net sukeldavo įtampą.

Vienu sakiniu: Gražus filmas apie nepalaužiamą meilę, pakeliančią didžiausius sunkumus. Lengvam (bet ne pernelyg) vakarui.